ТОП просматриваемых книг сайта:
Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн.Название Urantijos Knyga
Год выпуска 0
isbn 9781883395445
Автор произведения Urantia Foundation
Жанр Религия: прочее
Издательство Ingram
(463.13) 41:7.13 Tokios saulės temperatūros veikia tam, kad milžiniškai pagreitintų ultimatonus ir elektronus, iš pastarųjų bent jau tokius, kurie ir toliau egzistuoja tokiomis sąlygomis. Jūs suprasite, ką reiškia aukšta temperatūra greitinant ultimatonų ir elektronų veiklą, kada akimirkai susimąstysite, jog paprasto vandens viename laše yra daugiau negu vienas milijardas trilijonų atomų. Tai yra tokia energija, turinti daugiau negu vieną šimtą arklio galių, nenutrūkstamai skleidžiama dvejus metus. Viso karščio, kurį dabar skleidžia saulės sistemos saulė kiekvieną sekundę, užtektų tam, kad per vieną sekundę būtų užvirintas visas vanduo, esantis visuose Urantijos vandenynuose.
(464.1) 41:7.14 Tiktai tos saulės, kurios veikia visatos energijos pagrindinių srovių tiesioginiuose kanaluose, gali šviesti amžinai. Tokių saulių žaizdrai dega neribotą laiką, sugebėdami savo materialius nuostolius atstatyti iš erdvės-jėgos ir analogiškos cirkuliuojančios energijos įplaukų. Tačiau žvaigždės, esančios toli nuo šitų pagrindinių pakrovimo kanalų, yra pasmerktos tam, jog energiją išeikvotų—palaipsniui atvėsdamos ir galiausiai išdegdamos.
(464.2) 41:7.15 Tokias mirusias ar mirštančias saules gali atgaivinti susidūrimo poveikis arba jas iš naujo gali pakrauti kai kurios nespindinčios energetinės erdvės salos arba traukos dėka pavogdamos netoli esančias mažesnes saules ar sistemas. Didžioji dauguma mirusių saulių bus atgaivintos šitais ar kitokiais evoliuciniais metodais. Tos, kurios galiausiai nebebus šitokiu būdu iš naujo pakrautos, yra pasmerktos suirti dėl masės sprogimo, kada gravitacinis kondensavimasis pasieks energijos spaudimo kritinį ultimatoninio kondensavimosi lygį. Tokios nykstančios saulės šitokiu būdu tampa rečiausios formos energija, nuostabiai tinkama tam, kad energizuotų kitas, palankesnėje padėtyje esančias saules.
8. Saulės energijos reakcijos
(464.3) 41:8.1 Tose saulėse, kurios yra erdvės energetinių kanalų grandinėse, saulės energiją išlaisvina įvairios sudėtinių branduolinių reakcijų grandinės, iš kurių labiausiai paplitusi yra vandenilio-anglies-helio reakcija. Šitos metamorfozės metu, anglis veikia kaip energijos katalizatorius, kadangi šitas procesas vandenilį paverčiant į helį, jokiu būdu jo nepakeičia. Esant tam tikroms aukštos temperatūros sąlygoms vandenilis įsiskverbia į anglies branduolius. Kadangi anglis gali išlaikyti ne daugiau kaip keturis tokius protonus, tai kada yra pasiekiamas toks prisotinimo būvis, tada anglis pradeda paleisti protonus taip greitai, kaip greitai atsiranda nauji protonai. Šitos reakcijos metu į vidų įskriejančios vandenilio dalelytės tolyn pasklinda kaip helio atomas.
(464.4) 41:8.2 Vandenilio turinio sumažėjimas padidina saulės ryškumą. Tose saulėse, kurios yra pasmerktos išdegimui, spindėjimo viršūnė yra pasiekiama vandenilio išeikvojimo taške. Šitą tašką pasiekus, spindėjimą palaiko dėl to atsirandantis gravitacinis suspaudimo procesas. Galiausiai tokia žvaigždė taps vadinamuoju baltuoju nykštuku, labai suspausta sfera.
(464.5) 41:8.3 Didžiulėse saulėse—mažuose apskritiminiuose ūkuose—kada yra išeikvojamas vandenilis ir kada prasideda gravitacinis suspaudimas, jeigu toks kūnas nėra pakankamai neskaidrus, kad palaikytų vidinį spaudimą kaip atramą išoriniams dujų regionams, tada įvyksta staigus suirimas. Gravitaciniai-elektriniai pasikeitimai sukuria didžiausias gausybes nedidelių dalelyčių, neturinčių elektrinio potencialo, ir tokios dalelytės lengvai išsivaduoja iš saulės vidaus, šitokiu būdu sukeldamos gigantiškos saulės suirimą per keletą dienų. Būtent šitų “bėglių dalelyčių” tokia emigracija sukėlė milžiniškos novos iš Andromedos ūko sunykimą maždaug prieš penkiasdešimt metų. Šitas didžiulis žvaigždinis kūnas suiro per keliasdešimt minučių Urantijos laiku.
(464.6) 41:8.4 Kaip taisyklė, išspaustos materijos didžiulis kiekis toliau egzistuoja prie vėstančios saulės likučių kaip ūkų dujų didžiuliai debesys. Ir visa tai paaiškina, kaip atsiranda didelė dalis netaisyklingos formos ūkų tipų, tokių kaip Krabo ūkas, kuris susidarė maždaug prieš devynis šimtus metų ir kuris vis dar tebedemonstruoja motininę sferą kaip vienišą žvaigždę netoli šito netaisyklingo ūko masės centro.
9. Saulės stabilumas
(465.1) 41:9.1 Didesnės saulės savo elekronams turi tokią gravitacinę kontrolę, jog šviesa išsiveržia tiktai galingų rentgeno spindulių pagalba. Šitie spinduliai padėjėjai persmelkia visą erdvę, ir yra susiję su energijos bazinių ultimatoninių susivienijimų palaikymu. Didžiuliai energijos nuostoliai ankstyvosiomis saulės dienomis, po to, kada yra pasiekiama aukščiausia temperatūra—daugiau kaip 35.000.000 laipsnių—yra ne dėl to, jog išsiveržia šviesa, bet daugiau dėl ultimatoninio nutekėjimo. Šitos ultimatonų energijos išsiveržia išorėn į erdvę, kad įsitrauktų į elektroninių susivienijimų ir energijos materializavimo jaudinantį procesą, kaip tikras energetinis sprogimas saulės jaunystės laikais.
(465.2) 41:9.2 Atomus ir elektronus veikia gravitacija. Vietinė gravitacija, materialaus traukimo tarpusavio įtaka, ultimatonų neveikia, bet jie visiškai paklūsta absoliučiai arba Rojaus gravitacijai, visatų visatos visuotinio ir amžinojo apskritimo krypčiai, skriejimui. Ultimatoninė energija nepaklūsta netolimų ar tolimų materialių masių linijinei arba tiesioginei gravitacinei traukai, bet ji amžinai iš tikrųjų skrieja tiksliai pagal toli nusidriekiančios kūrinijos didžiosios elipsės grandinę.
(465.3) 41:9.3 Kiekvienais metais jūsų pačių saulės centras išspinduliuoja beveik vieną šimtą milijardų tonų realios materijos, tuo tarpu gigantiškos saulės praranda milžinišką materijos kiekį per savo ankstyvąjį augimą, per pirmąjį milijardą metų. Saulės gyvenimas tampa pastovus po to, kada viduje pasiekiama maksimali temperatūra ir kada pradedama atplaiduoti ikiatomines energijas. Ir būtent šituo kritiniu momentu didesnės saulės ima traukulingai pulsuoti.
(465.4) 41:9.4 Saulės stabilumas visiškai priklauso nuo pusiausvyros tarp gravitacijos-karščio varžymosi—milžiniško spaudimo, kurį atsveria neįsivaizduojama temperatūra. Dujų elastingumas saulių viduje paremia įvairių medžiagų viršutinius sluoksnius, ir kada gravitacija ir karštis yra pusiausvyros būsenoje, tada išorinių medžiagų svoris tiksliai prilygsta apačioje esančių ir vidinių dujų temperatūros spaudimui. Daugelyje jaunesniųjų žvaigždžių toliau vykstantis gravitacinis kondensavimasis sukelia visą laiką aukštėjančią vidinę temperatūrą, o vidiniam karščiui kylant, superdujinių vėjų vidinių rentgeno spindulių spaudimas tampa toks didžiulis, jog, dėl išcentrinio judėjimo, saulė pradeda išmesti į erdvę savo išorinius sluoksnius, tokiu būdu atstatydama pažeistą pusiausvyrą tarp gravitacijos ir karščio.
(465.5) 41:9.5 Jūsų saulė jau seniai yra pasiekusi santykinę pusiausvyrą tarp savo išsiplėtimo ir susitraukimo ciklų, tų neramumų, kurie sukelia daugelio jaunesniųjų žvaigždžių milžiniškus pulsavimus. Dabar jūsų saulė baigia savo šeštojo milijardo metus. Šiuo metu ji veikia pačiu ekonomiškiausiu periodu. Tokiu, kaip dabartinis jos veiksmingumas, ji dar švies daugiau negu dvidešimt penkis milijardus metų. Ji tikriausiai patirs iš dalies veiksmingą nuosmukio periodą tol, kol tęsis jos jaunystės ir stabilizuoto veikimo sujungti periodai.
10. Apgyvendintų pasaulių kilmė
(465.6) 41:10.1 Kai kurios iš besikeičiančio ryškumo žvaigždžių, maksimalaus pulsavimo būsenoje arba netoli tokios būsenos, dabar kuria pagalbines sistemas, didelė jų dalis galiausiai bus tokios pačios, kaip ir jūsų saulė ir aplink ją skriejančios