LITMIR.BIZ

      – Kas ji tokia? – paklausė Šeron tą pat akimirką, kai liko dviese su Brajenu.

      – Sutikau Paryžiuje, bet ji kanzasietė, – paaiškino Brajenas, bandydamas nenutolti nuo istorijos, kurią Liusė papasakojo Skarlet. Nuo to laiko, kai prasidėjo skyrybų procesas, Šeron beveik nebendravo su šeima, tik kartkartėmis susitikdavo su jo tėvu, derindami skyrybų detales.

      – Ir tu perki jai apatinį trikotažą?

      Brajenas gūžtelėjo pečiais.

      – Argi negerai, kad vyras savo merginai perka apatinius?

      Šeron kilstelėjo antakius.

      – Ak, tai ji tavo mergina. Nepamenu, kad kada nors būtum turėjęs merginą, – įgėlė ji, tarsi visą gyvenimą būtų jį pažinojusi.

      Brajenas nuleido negirdomis.

      – Lindsė nepaprasta.

      – Taip, atrodo labai… miela, – tarė Šeron. – Na, aš jau bėgsiu. Esu pakviesta į vestuvinių dovanų įteikimo vakarėlį. Kad ir kaip nekenčiu tokių dalykų, renginys vyks Carlyle[8] , girdėjau, ketina užsukti kelios įžymybės.

      To reikėjo ir tikėtis. Šeron buvo neeilinė garbėtroška. Iš pasiturinčios šeimos, Patrikas pats ją išrinko savo sūnui Danieliui. Jos tėvai nebuvo tokie žinomi kaip Eliotai, ir užlipusi ant aukštesnio laiptelio Šeron atsiskleidė visu gražumu, tobulai vaidindama turtuolio žmonos vaidmenį. Ji atstūmė savo senuosius draugus, susirado naujų, užimančių aukštesnę padėtį. Dabar ji troško skristi dar aukščiau.

      Brajenas negalėtų tvirtinti, kad nekenčia Šeron, nes ji buvo gana tolerantiška jam ir jo broliui Kalenui, dviem padaužoms posūniams. Bet švelnių jausmų jai taip pat nepuoselėjo.

      Šeron pradingo parduotuvės gilumoje ir Brajenas atsipeikėjo bestovįs vienas tarp daugybės seksualių apatinių. Kažkodėl kiekvieną drabužėlį, į kurį tik pažvelgdavo – kiekvieną liemenėlę, kelnaites, apatinuką ar naktinius marškinius – įsivaizduodavo ant Liusės kūno. Ir niekaip negalėjo atsikratyti šių vaizdinių.

      Jis manė, kad tai, kas nutiko praėjusį vakarą – tik atsitiktinumas, silpnumo akimirka, kurią išprovokavo pasikeitusi Liusės išvaizda. Bet išvydęs ją šįryt suprato, kad prie Liusės Miler jį traukia ne drabužiai ar plaukų spalva – tai kur kas rimčiau.

      Liusė spinduliavo vidine šiluma. Iki šiol Brajenas dar nebuvo sutikęs tokios moters. Kad ir ką sakytum, jis pats yra iš bjauraus, šešėlinio pasaulio. Šiuo metu jųdviejų pasauliai persidengė, bet tik laikinai. Ji nepriklauso jo pasauliui, jis negali priklausyti josios. Tai reikėtų prisiminti.

      Po kelių minučių sugrįžo Liusė.

      – Ar ji jau išėjo?

      Brajenas linktelėjo. Šeron pasičiupo juodus aptemptus naktinius marškinius, susimokėjo ir išėjo nė neatsisukdama. Kažin, ar ji ras pretekstą paskambinti jo tėvui ir papasakoti, ką mačiusi. Net vykstant skyrybų procesui Šeron nesiliovė nešiojusi gandus.

      – Duokš, pakabinsiu, – tarė jis tiesdamas rankas. – Eik, išsirink, kas tau patinka.

      – Ne, dėkui, aš noriu šitų.

      Brajenas dar kartą pažvelgė į plonytį peršviečiamą audinį, drąsų drabužėlio modelį – ir staiga džinsai pasidarė kiek per ankšti.

      Neturėtų įsivaizduoti Liusės, vilkinčios šiais drabužėliais!

      PENKTAS SKYRIUS

      Tą naktį eidama gulti Liusė apsivilko savo melsvus naujuosius naktinius marškinius. Su jais jautėsi seksuali, ir tai pažadino fantazijas, kurių tikriausiai nevertėjo puoselėti. Bet niekaip nesisekė jų atsikratyti. Dvejus metus ji nugyveno tarsi belytė būtybė, daugiau nenorėjo tokia jaustis. Buvo nuostabu vėl jausti, net jeigu kartais tai skaudina.

      Ryte ji įšoko į rausvus šortus, apsitempė sportine liemenėle ir rausva glaustinuke su užrašu Diva ant krūtinės, apsiavė naujuosius sportbačius. Ant galvos užsimovė frotinę juostą, kad plaukai nekristų ant veido.

      Brajenas jau laukė jos virtuvėje, skrudindamas kavos pupeles futuristinio stiliaus kavinuke.

      – Pasirengusi? – paklausė reikšmingai spoksodamas į plikas jos kojas.

      Bent jau ne į krūtinę, tiksliau – ten, kur ji turėtų būti. Liusė jau spėjo priprasti prie apvalumų, kuriuos suteikia stebuklingos liemenėlės, bet bėgiojimui jos netiko.

      – Pasirengusi, bet iš karto įspėju – esu nekokios formos.

      – Mes neskubėsime.

      Po penkių minučių Liusė jau svarstė, kad jeigu tai vadinama neskubėjimu, ji nenorėtų sužinoti, ką reiškia bėgti sparčiai. Mergina duso ir puškavo it senas garvežys, o kiekvienas jos raumenėlis priešinosi. Nė neįsivaizdavo, kad yra tokios prastos formos.

      Laimei, Brajenas nepratarė nė žodžio, tik ramiai kvėpuodamas risnojo greta.

      Netrukus Liusė pagavo ritmą ir pasijuto kiek geriau. Pagaliau galėjo apsidairyti aplinkui – į skubančius žmones, laukiančius taksi ar autobusų, riestainių prekeivių vežimėlius ir balandžių pulkus.

      O, kaip ji myli šį miestą! Deja, retai teko jį matyti tokią ankstyvą valandą. In Tight buvo įprasta dieną pradėti apie vidurdienį. Vis dėlto rytas, nors ir kunkuliuojantis energija, siūlo tau dar ir naujų galimybių.

      – Ar viskas gerai? – pasiteiravo Brajenas.

      Liusė linktelėjo.

      Jie įrisnojo į Centrinį parką ir įsiliejo į minią tokių pat kaip ir jie. Liusė kiek atsiliko, kad bėgdama paskui Brajeną pasigėrėtų reginiu. Jo kojos buvo dailiausios, kokias jai kada teko regėti: įdegusios, raumeningos, o tvirtą užpakaliuką taip ir norisi pačiupinėti. Liusė sukikeno ir užspringo pritrūkusi deguonies.

      Ji sustojo ir užsikosėjo, o Brajenas susirūpinęs plekšnojo jai per nugarą, kol ji liovėsi.

      – Gal jau sukime atgal? – pasiūlė.

      Liusė linktelėjo negalėdama ištarti nė žodžio.

      – Kaip pirmam kartui neblogai.

      Ji nusišypsojo Brajenui, jis irgi atsakė šypsena, ir Liusei širdis nusirito į kulnus. Jau geriau jis nebūtų toks mielas, nes sunku užgniaužti troškimą, kad juos sietų ne tik darbo santykiai. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, galbūt jie galėtų susitikinėti kaip du normalūs žmonės. Deja, jos gyvenimas nė kiek nepriminė normalaus.

      Kai pasiekė namus, Liusė buvo šlapia nuo prakaito. Užuot iškart pakilę į viršų, jie užsuko į Une Nuit.

Скачать книгу