LITMIR.BIZ

Скачать книгу

jos odos, plaukų. Kita klykte klykė: Nekišk nagų prie deimanto! Vis dėlto turėjo vykdyti nurodymus. Tad vos matomai linktelėjo. Jos laiba ranka nusileido žemyn, o vidurinis pirštas švelniai, su begaline pagarba perbraukė vieną aštuonbriaunio brangakmenio kraštą. Tada ji atitraukė rankas, susikryžiavo jas ir tiesiog žiūrėjo į deimantą, tarsi melsdamasi. Nuo nuleistų blakstienų krito šešėliai ant skruostų.

      – Ar mes susitarėme, panele Hamond? – pasiteiravo jis tyliai, nenorėdamas trikdyti tokios jai nepakartojamos akimirkos. Jis tai išgyveno anksčiau, kai prieš šešerius metus gavo šį nepaprastą deimantą vienam savo klientų.

      – Ar turiu pasirinkimą? – sukuždėjo ji.

      Kvinas žinojo, kad ne. Nė vienas sveiko proto juvelyras neatsisakytų.

      – Jei jau mane šantažuojate… – pridūrė Danielė.

      – Tikrai taip.

      Kvinas neabejojo, kad Danielė būtų pralindusi net pro rakto skylutę, kad tik galėtų prisiliesti prie šio mažylio, nereikėtų nei šantažo, nei pinigų. Jis prisėdo ant stalo krašto.

      – Taigi, sąlygos tokios: liekate šiame name visą laiką, kol dirbsite. Jei tik įmanoma – darbuositės dieną ir naktį. Ir niekam nepasakosite apie akmenį.

      Ji įtraukė gurkšnį oro.

      – Jūsų žiniai, aš irgi turiu gyvenimą.

      – Ne, neturite, – jis ryžtingai papurtė galvą. – Bent jau ne artimiausias tris savaites.

      – O kaipgi mano parduotuvė?

      Šį rytą jis šnektelėjo su jaunuoju hipiu Stivu – Danielės padėjėju parduotuvėje.

      – Jūsų padėjėjui reikia daugiau darbo – jo draugė laukiasi ir jie sunkiai suduria galą su galu.

      Danė susiraukė:

      – Sužinojote tai vos per kelias minutes?

      – Jūsų vardą ne iš piršto išlaužiau, panele Hamond, – atšovė Kvinas. Tiesa, negalima jos kaltinti dėl nepasitikėjimo ir nuostabos. Kvino reputacija nepaliko jai pasirinkimo. O prie šito pridėjus dar vieną įstabiausių pasaulio brangakmenių, nieko nuostabaus, kad jam nesisekė jos įtikinti.

      – Kokio aptaiso norite?

      Kvinas gūžtelėjo:

      – Juk dizainerė – jūs.

      – Turiu galvoje, – tarė ji atsidususi, – ar tai bus pakabutis, sagė? Kas? Nematau jokių pjovimo įrankių.

      Jis iškilo virš jos visu ūgiu.

      – Šito akmens neliesite niekuo, išskyrus pirštais, suprantate?

      Danielė Hamond užvertė akis.

      – Žinoma, kad ne. Tačiau gal naudosiu kokius kitus brangakmenius. Kaip suprantu, jūs parūpinsite visas medžiagas – platinos, deimantų, visko, ko prireiks?

      – Jei tik paliksite akmenį tokį, koks jis yra, galite elgtis, kaip išmanote. Man reikės suderinti jūsų sukurtą modelį ir tai, ko jums prireiks darbui.

      – Tai gali užtrukti savaičių savaites…

      – Turite tris savaites, o gal net mažiau. Ar gyvenimo sąlygos tinkamos?

      Ji linktelėjo.

      – Maistą pristatysiu į namus. Viskas, ko reikia darbui, irgi yra čia. Jums tereikia atsiduoti savo talentui ir pasinerti į kūrybą.

      – Kam jis?

      Kvinas prasižiojo nenuleisdamas nuo jos veido akių.

      – Draugei, – trumpai ištarė. – Labai ypatingai draugei.

      Danė dar sykį linktelėjo, o jis kone girdėjo, kaip jos galvoje zvimbia spiečius minčių. Tokie buvo nurodymai, ji neturi žinoti, kas užsakovas. Tad nieko baisus, jei leis galvoti, jog papuošalas bus skirtas draugei.

      – Ar mes sutarėme?

      Ji triukšmingai iškvėpė ir dar sykį, tarsi mėgindama save įtikinti, pažvelgė į deimantą. Lyg erzindamas ją, Kvinas be galo lėtai užvėrė dėžutės dangtį.

      – Noriu pusės pinigų iš anksto, – pareikalavo Danielė. – Dar priskaičiuokite Stivo atlyginimą.

      Jo veidas tapo rūstus.

      – Jūs tikra Blekstoun. – Šį sandorį labiausiai temdė jos giminystės ryšiai. Kvinas nebūtų sugaišęs nė sekundėlės savo brangaus laiko kuriam nors iš Blekstounų, juo labiau – patikėjęs darbą. Tai buvo labai opus klausimas, kurį jis nenoriai sutiko išspręsti pats. Paėmė dėžutę ir su pasimėgavimu stebėjo, kaip jos akyse atsispindi apgailestavimas.

      – Laukia tikros linksmybės.

      – Kuo greičiau viską pradėsite, tuo greičiau galėsime atsisveikinti, – jis su triukšmu užvėrė seifo dureles. – Nuvešiu jus namo pasiimti reikalingų daiktų.

      Kai jis atsisuko, Danielė buvo užsimerkusi, atlošusi galvą ir pirštais trynė ilgą baltą kaklą. Jis sūpavosi ant nirtulingos geidulio bangos keteros, tad neįstengė žengti nė žingsnio. Tiesiai jai už nugaros – vos už kelių žingsnių – stovėjo milžiniška jo lova, o tai kėlė begalę minčių. Jos akys palengva atsimerkė ir sutiko įsmeigtą Kvino žvilgsnį.

      – Nėra reikalo. Mano namai vos už kelių minučių kelio.

      Jis mostelėjo į duris:

      – Nuvešiu, – tarė prieštarauti neleidžiančiu balsu, nes troško kuo greičiau išgrūsti ją iš savo miegamojo.

      Kvinas slampinėjo po jos butą, kol Danielė krovėsi daiktus ir davė nurodymus dėl parduotuvės. Jis buvo pripratęs prie komforto, o Šiaurės Kvynslando klimatas jo nedžiugino. Visa laimė, kad namas, kuriame apsistojo, buvo aprūpintas puikia oro kondicionavimo sistema, visai kitaip nei mažas Danės butelis. Jis nusišluostė kaklą, o ji sukosi it bitutė rinkdama daiktus su tvirtai prispaustu prie ausies telefonu. Perspektyva prižiūrėti išpaikintą mergiotę, pasižyminčią be galo dramatišku charakteriu ir pernelyg gerai manančią apie savo talentą, ir dar plūstant prakaitu, jo nė kiek nedžiugino.

      Jo kūno temperatūra šoktelėjo iki neišmatuojamų aukštumų, kai tą patį vakarą viešnia sumanė išsimaudyti baseine. Kvino darbo kabineto langai atsivėrė į baseiną – pamiršęs visus darbus jis sustingo prie lango ir nepajėgė atplėšti akių nuo ilgakojės gražuolės ugniniais plaukais. Ji vilkėjo ilgus šortus ir per didelius marškinėlius. Labai puikus apdaras, bet tik tol, kol sušlapo. Kvinas pasuko kondicionieriaus rankenėlę taip, kad šis ėmė net springti, ir atsisegė dvi marškinių sagas. Pirmą kartą per daugelį metų netvėrė savame kailyje dėl nevaldomo geidulio. Jis nesilaikė celibato, tačiau rinkosi vyresnes, gerai išauklėtas, finansiškai apsirūpinusias damas – moteris, turinčias panašių interesų ir tokį pat socialinį statusą.

      Danielei Hamond buvo tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimties, o jai už pečių – visi tie Blekstounų turtai. Buvo išties negarbinga štai taip stūksoti prie lango ir varvinti seilę dėl per šlapius marškinėlius išryškėjusių krūtų, sekti, kaip vanduo teka ilgomis, it ištekintomis kojomis. Dar blogiau – jis troško pajusti, kaip jos šlapi, varvantys plaukai slystų įkaitusia jo oda. Kvinas prisivertė sugrįžti prie stalo ir nustumti į tamsiausią sąmonės kertelę šiuos kankinančius vaizdinius. Juk jis atvyko ne atostogauti. Vos už kelių dienų – Žymiausių paveikslų aukcionas. Be galo apmaudu, jog įstrigo šiame užkampyje tokią svarbią jo profesijai dieną. Vis dėlto jis pasirūpino, kad niekas nenugvelbtų jam iš po nosies vieno ypatingo paveikslo, skirto jo svarbiausiam klientui.

      Kvinas it šluota išvalė mintis ir sutelkė dėmesį į darbą. Jis darbavosi prie stalo, kai po pietų jį patrukdė Danielė. Regis, buvo pasirengusi

Скачать книгу