Viskas atrodė tik žaidimas… - Линн Грэхем Svajonių romanai

Скачать книгу

Londone ir gyventų iš tavo mokamų išmokų, o ne trenktųsi į Safolką pas pagyvenusią tetą, kad padėtų prižiūrėti jai kūdikį, kol ji pati dirbs.

      – Mano dukros motina tiesiog beprotė! – išspjovė Andželas pirmą kartą leisdamas prasiveržti slopintiems jausmams. – Ji nori priversti mane jaustis blogai.

      Čarlzas klausiamai kilstelėjo antakį.

      – Taip manai? Sakyčiau, per daug vargo būtų dėl vyro, su kuriuo net atsisako pasimatyti.

      – Ji turėjo įžūlumo pareikšti mano advokatui, kad neleidžia man susitikti su dukra, nes baiminasi pažeisti pasirašytą sutartį dėl informacijos neviešinimo! – suurzgė Andželas.

      – Jos argumentai pagrįsti, – mąsliai atsakė tėvas. – Aplink tave nuolat sukiojasi paparacai, todėl tavo apsilankymas atkreiptų dėmesį į ją ir vaiką.

      Andželas išsitiesė visu ūgiu ir ištiesino plačius pečius.

      – Elgčiausi atsargiai.

      – Liūdna, bet kiek vėloka kovoti dėl tėvystės. Turėjai apie tai pagalvoti dar prieš sudarydamas sandorį, nes nesusituokę tėvai turi labai mažai arba beveik visai neturi teisių pagal Didžiosios Britanijos įstatymus…

      – Ar siūlai man ją vesti? – nepatikliai paklausė Andželas.

      – Ne, – Čarlzas papurtė žylančią galvą. – Tai turėtų lemti širdies balsas.

      – Arba proto, – pridėjo Andželas. – Galėčiau vesti, išsivežti jas į Graikiją ir ten kreiptis dėl globos. Ten turėčiau pranašumų. Šitą galimybė man yra siūlę teisininkai.

      Čarlzas susirūpinęs stebėjo negailestingą sūnų. Jis neketino pabloginti jo ir Andželo vaiko motinos santykių.

      – Noriu tikėti, kad net nesvarstei galimybės pulti taip žemai. Neabejoju, kad yra daug garbingesnis būdas.

      Ar tikrai toks būdas yra? Andželas tuo abejojo net ramindamas tėvą, kad išspręs visus klausimus, netraukdamas į dienos šviesą nešvarių skalbinių. Tik ar yra reali galimybė susitarti dėl matymosi su dukra?

      Kaip jis galėtų būti tikras bent kuo nors? Merė Armstrong apvyniojo jį aplink pirštą, atsiribojo nuo jo, apipildama gausybe beverčių argumentų, užuot davusi, ko jis nori. Andželas buvo nepratęs prie tokio nepagarbaus elgesio. Kaskart, gavęs atkirtį iš jos, sutrikdavo – jam tai nepatirtas pojūtis.

      Visą gyvenimą jis daugiau ar mažiau gaudavo iš moterų viską, ko tik užsigeisdavo. Jos tiesiog dievino jį. Mama, teta, pusseserės ir meilužės, kurios lovoje garbindavo jį lyg dievą. Moterys troško suteikti jam malonumą – tokia buvo Andželo patogaus gyvenimo kasdienybė. Tokią smagią patirtį Andželas priėmė kaip savaime suprantamą dalyką iki tos dienos, kol sutiko Merę Armstrong…

      Ją pastebėjo iškart. Ilgi žvilgantys raudonmedžio spalvos plaukai, surišti į uodegą ir beveik siekiantys juosmenį, krištolo skaidrumo melsvos akys ir rausvos geidulingos lūpos – tikra velniška pagunda, seksualinių fantazijų turinčiam vyrui. Jųdviejų susidūrimas buvo neišvengiamas jau nuo pirmosios dienos, nors jis buvo prisiekęs niekada nesuartėti su savo darbuotoja.

      Merė virpančiais pirštais spaudė voką, kurį ką tik pristatė laiškanešys. Dešrelę primenantis Jorkšyro terjeras kiauksėdamas šokinėjo jai prie kojų, negalėdamas nurimti dėl suskambėjusio durų skambučio ir išgirsto svetimo balso.

      – Nurimk, Tigre, – galiausiai sudraudė Merė. Ji priminė sau, kad apsiėmusi globoti šį šunytį, tikėjosi, jog augintiniui bus lengviau priprasti prie naujų šeimininkų. Vis dėlto suprato sulaužiusi griežtą tetos Sibilės taisyklę ir prisirišo prie šunelio, leisdama vogčia įsitaisyti ant sofos ar net kelių. Sibilė dievino šunis, tačiau vengė juos sužmoginti ir lepinti. Merei šmėstelėjo mintis, kad ji tokia pat emociškai sužalota kaip ir Tigras, patyręs smurtą. Kad nusiramintų, šunytis puola ėsti, o Merė – glostyti augintinį. Gal taip mėgina save apgauti, lygindama šuns patirtą smurtą su pažeminimu, kurį pati patyrė iš Andželo? Gal iš musės daro dramblį, kaip kartą jai pasakė teta Sibilė?

      Vartydama voką rankose ji pastebėjo Londono pašto ženklą. Skrandis skausmingai susitraukė. Dar vienas teisinis dokumentas, kurio nedrįso skaityti. Nusipurčiusi iš pasibjaurėjimo, sumišusio su baime, Merė baugščiai įmetė voką į koridoriuje stovinčio apibraižyto stalo stalčių – ten jis kantriai lauks, kol ji pasijus galinti ramiai perskaityti tai, kas jame parašyta.

      Ramybė tapo prabanga Merei nuo tada, kai pirmą kartą su ja susisiekė Valtino teisininkai. Dabar ji nuolat grūmėsi su stresu, turėjo lakstyti į susitikimus, atsakyti į ieškinius. Atrodė, kad pakliuvo į teisinius spąstus ir kovojo mūšyje, klausydamasi nesibaigiančių reikalavimų ir priekaištų. Juto, kaip viduje kaupiasi įniršis – štai ir vėl turi skaityti apsimestinai mandagų laišką. Užplūdo pyktis, kurį ignoravo beveik ištisus metus ir kuris kėsinosi ją praryti ir kartais taip gąsdino, nes iki susitikimo su Andželu Valtinu niekada nebuvo viena tų isteriškų moterų. Susidūrusi su šiuo vyru išmoko tik pykti, nekęsti ir lieti apmaudą. Išmoko viso to, be ko būtų puikiai išsivertusi gyvenime.

      Tiesa, dar jis labai nenoriai jai atidavė Elizą…

      Norėdama atitraukti mintis nuo liūdnų dalykų, Merė nukreipė akis nuo virtuvės prie nedidukės svetainės, kurioje ant kilimėlio prie židinio linksmai žaidė dukrytė. Dailios juodos garbanos vinguriavo aplink angelišką rusvą veiduką, kuriame švietė krištolo skaidrumo melsvos akys ir kartais patempiamos iš nepasitenkinimo lūpytės. Mergytė paveldėjo tėčio garbanas, mamos akis ir lūpas. Merės manymu, Eliza buvo nepaprasto grožio kūdikis, nors turėjo prisipažinti, kad savo vaiką vertina šališkai.

      Po sunkaus, liūdesio sklidino nėštumo Elizos gimimas Merės gyvenimui suteikė antrą kvėpavimą ir pripildė energijos. Iki tos dienos jai net į galvą nešovė, kad dukra visiškai pakeis jos požiūrį į gyvenimą ir leis pajusti besąlygišką meilę. Šiandien suprato: nėra tokio dalyko, kurio nepadarytų dėl Elizos.

      Pasigirdo tylus beldimas į užpakalines duris, pranešantis, kad į virtuvę įėjo Sibilė.

      – Užkaisiu virdulį… metas gerti arbatą, – džiaugsmingai tarė aukšta, ilgakojė, beveik šešiasdešimties metų blondinė, vis dar graži, kokia ir turėjo būti pasaulinio lygio modelis.

      Sibilė labai anksti tapo sektinu pavyzdžiu dukterėčiai. Merės mama Natali ištekėjo, kai dukrai buvo šešiolika, ir drauge su vyru išvyko gyventi į Australiją, palikusi paauglę dukrą sesers globai. Sibilė ir Merė buvo daug artimesnės, nei Merė kada nors buvo su savo tikra motina. O Sibilė buvo labai prisirišusi prie savo mažosios sesutės. Prieglaudą teta Sibilė įsigijo už dirbant modeliu gautas pajamas. Šią veiklą teta metė tuojau pat, kai tik užsidirbo pakankamai pinigų, kad galėtų atsiduoti beglobių šunų priežiūrai.

      Paskutiniais nėštumo mėnesiais Merė padėjo prižiūrėti prieglaudą, atlikdama įvairiausius darbus, ir gyveno su teta modernioje daržinėje. Ji paslapčia kūrė savarankiško gyvenimo planus. Būdama kvalifikuota buhalterė pradėjo dirbo iš namų – tvarkė vietos prekybininkų buhalteriją. Uždirbo tiek, kad jau galėjo nusipirkti automobilį ir mokėti nuomos mokestį Sibilei už gyvenimą vasarnamyje šalia šunų prieglaudos. Namas buvo nedidukas, senovinis, bet čia buvo du miegamieji ir mažutis sodas, kuris atitiko jųdviejų su Eliza poreikius.

      Tiesą sakant, Sibilė Armstrong buvo atrama, kuri Merės gyvenimui suteikė saugumo ir pastovumo. Jos motina Natali pastojo nuo vedusio darbdavio. Tuo metu jai buvo tik devyniolika. Netrukus paaiškėjo, kad yra visai netinkama būti vieniša motina. Kai Merė gimė, Sibilė ją prižiūrėdavo savaitgaliais – parsiveždavo į savo kaimo namelį, kad sesuo galėtų išeiti pasilinksminti.

      Natali miegamojo

Скачать книгу