LITMIR.BIZ

Скачать книгу

Frančeskas, žengdamas link kavos aparato.

      – Na, jūs man kokiais dvidešimčia metų per senas.

      Frančeskas kilstelėjo antakį.

      Hana dar labiau nusiviepė.

      – Atleiskit, turiu omeny, kad esat dvidešimčia metų per senas mano medicininėms žinioms, nebent norėtumėte būti gydomas kartu su kūdikiais ir vaikais. Aš – pediatrė.

      Frančeskas žiojosi klausti, kodėl ji pasirinko dirbti su vaikais, tačiau nusprendė patylėti. Jam labiau rūpėjo, kodėl ji jį susirado.

      Frančeskas pastatė puodelį po aparatu ir paspaudė mygtuką.

      – Su pienu ir cukrumi?

      – Juodą, bet su dviem šaukšteliais cukraus. Pravers, kaip ir kofeinas.

      Frančeskas neprieštaraudamas įbėrė du šaukštelius ir padavė puodelį Hanai.

      Jo pirminis įvertinimas buvo teisingas – moteris išties labai daili: vidutinio ūgio, liekna, su nuostabiu užpakaliuku, aptemptu praktiškomis kelnėmis. Kaip apmaudu, kad dabar ji ant jo sėdėjo. Kuo ilgiau į ją žiūrėjo, tuo labiau ji jam patiko.

      Akivaizdu, jog ir ji buvo jam neabejinga.

      Taip, šis netikėtas daktarės Čepmen vizitas gali pasukti nebloga linkme.

      Labai nebloga linkme.

      Frančeskas atsigėrė stiprios saldžios kavos, padėjo puodelį ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, palinko per barą Hanos link.

      – Kodėl jūs čia?

      Ji nė akimirkai nenuleido nuo jo akių.

      – Nes norėjau išreikšti savo dėkingumą. Iki atvykstant greitajai šildėte mane, tada nuvykote kartu į ligoninę ir valandų valandas buvote šalia, laukėte, kol nubusiu, ir suradote mane partrenkusį vairuotoją, ir privertėte jį pasiduoti policijai. Niekas nėra nieko panašaus dėl manęs padaręs, o juk mudu visiškai nepažįstami.

      Moters veidas buvo toks įkaitęs nuo emocijų, kad Frančeskas vos susitvardė jo nepalietęs.

      Iš kur ji visa tai žinojo? Juk jis išėjo iš ligoninės vos Hanai atsibudus ir nuo to laiko jos nebematė.

      – Gal galėčiau atsidėkoti pavaišindama jus vakariene? – nuraudo ji.

      – Norite nupirkti man vakarienę? – Frančeskas net nesistengė nuslėpti nuostabos: moterys niekuomet nekvietė jo į pasimatymus, atvirkščiai, stengėsi įtikinti jį vestis jas į prabangius restoranus ir dovanoti brangias sukneles bei papuošalus, o tam jis neprieštaravo, nes mėgo rodytis su dailiomis moterimis, tačiau tikrai nesitikėjo būti pavaišintas vakariene.

      Frančesko pasaulyje karaliavo vyrai, o moterys tebuvo gražūs aksesuarai ir lovos šildyklės. Jos spendė spąstus, o vyrai stengėsi į juos pakliūti, tad viskas visuomet baigdavosi taip pat.

      Hana linktelėjo:

      – Tai – mažiausia, ką galiu padaryti.

      Jis įdėmiai tyrinėjo jos švelnų žaliai rusvų akių žvilgsnį. Tai moters nė kiek netrikdė.

      Ar už jos netikėto pasiūlymo pavakarieniauti slypėjo koks nors motyvas?

      Ne. Jam taip neatrodė. Tačiau Frančeskas – moterų kūno kalbos ekspertas, ir buvo gana akivaizdu, jog Hana juo domėjosi.

      Tai jį intrigavo. Labai intrigavo.

      Po avarijos jis dažnai apie ją pagalvodavo, kartkartėmis netgi siekė telefono paskambinti į ligoninę, pasiteirauti, kaip ji laikosi, bet kaskart vis persigalvodavo – juk jis jos visai nepažinojo. Vis viena, sužinojęs, jog policijai nepavyko susekti ją partrenkusio vairuotojo, Frančeskas niršo ir nusprendė pats jį surasti, remdamasis savo fotografine atmintimi.

      Po poros valandų jo žmonės aptiko vairuotoją, dar po penkių minučių Frančeskas įtikino jį pasiduoti. Jiems baigiant pokalbį, vyras prašyte prašėsi nuvežamas į policijos komisariatą. Frančeskas mielai sutiko jam pagelbėti.

      Ir štai dabar pasirodė Hana.

      Jis tikrai troško priimti jos pasiūlymą pavakarieniauti, nors nežadėjo leisti jai mokėti, – tai prieštaravo jo įsitikinimui, jog vyrai turi rūpintis savo moterimis. Taškas.

      Jei priešais būtų sėdėjusi bet kuri kita moteris, Frančeskas tikrai nebūtų sutikęs, tačiau ši buvo kitokia: visų pirma, ji gydytoja – spindulėlis gėrio šiame bjauriame ir atšiauriame pasaulyje.

      Nepaisant jos amžiaus ir profesijos, Hana pasižymėjo nekaltumu arba tiesiog nemokėjo apsimetinėti. Kad ir kaip būtų, jai derėjo vengti tokių žmonių kaip jis draugijos.

      Jei Frančeskas būtų panašus į savo tėvą, tikrai nepraleistų progos pasinaudoti moters susidomėjimu.

      Bet jis ne toks. Ši moteris pernelyg… Tyra, – pagalvojo jis. Jei ji būtų buvusi viena iš jo įprastų draugių, Frančeskas nedvejodamas paaiškintų, kaip ji galėtų parodyti savo dėkingumą. Nuoga. Ir horizontalioje padėtyje.

      – Jūs man nieko neskolinga, – tarė jis sausai.

      – Skolinga…

      – Ne, – nukirto jis. – Padariau, ką turėjau padaryti, negalvodamas apie jokį užmokestį. Įsivaizduokite, jog man pakanka žinoti, kad esate gyva ir sveika, galite dirbti savo mėgstamą darbą.

      Hana kiek paniuro.

      – Tai neleisite man pavaišinti jūsų vakariene?

      – Apsidairykite. Jums ne vieta tokioje aplinkoje, daktare Čepmen. Dėkoju už apsilankymą, tačiau turiu grįžti prie darbo.

      – Panašu, kad bandote manimi atsikratyti.

      – Esu užimtas.

      Ji kurį laiką žvelgė tomis žaliai rusvomis akimis ir apdovanojo jį pačia gražiausia šypsena, kokią jam kada nors teko matyti.

      Tuomet Hana netikėtai persisvėrė per barą ir, Frančesko nuostabai, prispaudė savo lūpas prie jo.

      Nuo to švelnaus prisilietimo jam po visą kūną pasklido adatėlės.

      Prieš jai atsitraukiant, Frančeskas užuodė lengvą kavos aromatą.

      – Ačiū už viską, – tarė ji, stodamasi nuo kėdės. Įkaitusiais skruostais, neatitraukdama akių nuo jo, Hana pabaigė kavą ir ištiesė ranką paimti savo rankinę. – Niekuomet nepamiršiu, ką dėl manęs padarėte, Frančeskai. Amžinai dėkinga.

      Jai beišeinant jis šūktelėjo įkandin:

      – Ar jūsų sesers pavardė tokia pati?

      Ji linktelėjo.

      – Perduosiu durininkams, kad penktadienį Melanijos Čepmen mergvakario dalyves įleistų pirmas.

      Hanos kaktoje išryškėjo raukšlė.

      – Gerai, – tarė lėtai ji, akivaizdžiai nesupratusi, apie ką jis kalba.

      – Jūsų sesuo žinos, ką tai reiškia, – šyptelėjo Frančeskas. – Perduokit jai, kad ji sąraše.

      – Ak, sąraše! – Raukšlė kaipmat dingo, o akys sukibirkščiavo dar ryškiau. – Žinau, ką tai reiškia. Kaip malonu iš jūsų pusės.

      – Nieko ypatingo, – numojo ranka Frančeskas iškart pasigailėjęs savo impulsyvaus pasiūlymo, sukrėtusio jį ne ką mažiau nei ankstesnysis bučinys.

      Frančeskas niekuomet nesielgė impulsyviai.

      Moters veide nušvito tokia pat giedra šypsena, kaip ir jai gulint ant asfalto.

      – Labai ypatinga.

      Frančeskas stebėjo ją nueinant, nevalingai

Скачать книгу