LITMIR.BIZ

Скачать книгу

>

      Pirmas skyrius

      Frančeskas Kalvetis sustabdė savo motociklą MV Agusta F4 CC priešais raudoną šviesoforo signalą ir kaire koja atsirėmė į asfaltą. Dar tik septynios ryto, o gatvės jau pilnos.

      Ko tik jis nebūtų atidavęs už galimybę važiuoti tuščiais, žaliais laukais besidriekiančiais keliais.

      Jis ilgėjosi Sicilijos, joje niekuomet nebūna tokių pilkų dienų, kokios būdingos Londonui. Ar tai pavasaris? Jo gimtinėje net žiemos malonesnės.

      Frančeskas plačiai nusižiovavo ir iš įpročio kilstelėjo delną prie antveidžio, nors per šalmą jo veido nebuvo matyti.

      Po tokios ilgos nakties vertėjo paprašyti Marijaus parvežti namo, tačiau Frančeskui nepatiko būti kieno nors vežiojamam, ypač automobiliu. Jam važiavimas reiškė kelis dalykus.

      Šviesoforas persijungė į žalią šviesą ir, prieš pajudėdamas iš vietos, Frančeskas nuo antveidžio nubraukė drėgmę.

      Tai bent šalis. Toks jausmas, kad važiuoju pro debesį.

      Artėjant prie dar vieno šviesoforo, jo dėmesį patraukė dviratininkė, tiksliau, jos ryškiai geltonas šalmas. Ji sustojo prie šviesoforo, vos užsidegus geltonai. Jos vietoje būčiau mynęs toliau, – pagalvojo Frančeskas. – Būtų spėjusi.

      Tačiau toji moteris aiškiai paisė įstatymų ir norėjo gyventi. Ji sustojo prie pat linijos. Šalia jos privažiavo didelis visureigis.

      Jos įvairiausių tonų šviesūs plaukai buvo storiausi, kokius Frančeskui teko matyti, ir siekė pusę nugaros.

      Įsijungė žalias šviesoforo signalas, ir moteris pajudėjo, tiesdama ranką kairėn ir sukdama į tą pačią pusę. Automobilis lėtai patraukė iš paskos, Frančeskas taip pat.

      Gatvė priešais buvo tuščia. Dviratininkė padidino greitį…

      Tai nutiko taip staigiai, kad akimirką Frančeskas buvo įsitikinęs, jog jam pasivaideno.

      Neparodęs jokio signalo, visureigis staiga šoko lenkti dviratininkės, tačiau neapskaičiavo atstumo ir kliudė dviračio ratą, nuversdamas moterį veidu į bordiūrą.

      Frančeskas sustabdė motociklą, automatišku judesiu atlenkė kojelę ir puolė prie moters.

      Jo pasibjaurėjimui, avarijos kaltininkas nė nestabtelėjęs numovė gatve, pasuko dešinėn ir dingo iš akiračio.

      Pro šalį ėjęs pėsčiasis ėmė nedrąsiai artintis prie aukos.

      – Nejudink jos, – maudamasis šalmą sulojo Frančeskas. – Galbūt jai lūžo kaklas. Jei nori pagelbėti, iškviesk greitąją.

      Praeivis žengė atgal ir ėmė raustis po kišenes, taip leisdamas Frančeskui prieiti prie dviratininkės.

      Moteris gulėjo ant nugaros, pusiau ant gatvės, pusiau ant šaligatvio, jos plaukai buvo išdrikę į visas puses. Ant šalmo, užslinkusio ant kaktos, puikavosi įtrūkimas, o dviratis buvo virtęs metalo laužu.

      Frančeskas puolė ant kelių, nusimovė odines pirštines ir prispaudė du pirštus prie moters kaklo.

      Pirštų galais pajuto silpną pulsą.

      Praeiviui kalbantis su greitosios pagalbos operatoriumi, Frančeskas skubiai nusivilko odinę striukę ir apgobė ja nualpusią dviratininkę. Ji vilkėjo pilkomis kelnėmis ir rusvai žalsvu lietpalčiu, iš po kurio kyšojo juoda palaidinė. Ant vienos kojos mūvėjo baltą balerinos batelį, kita buvo basa.

      Nuo minties apie dingusį batelį Frančeskui suspaudė krūtinę.

      Jis troško pakišti savo striukę po nukentėjusiąja, kad apsaugotų nuo šalto šlapio betono, tačiau suprato, kad negali jos judinti, kol atvyks medikai.

      Svarbiausia, ji kvėpavo.

      – Duokš paltą, – sulojo ant kito žiūrovo, kuris stoviniavo šalia. Aplink juos buvo susibūrusi nedidelė minia. Maitėdos, – piktai pagalvojo Frančeskas. Nė vienas iš jų nepriėjo pagelbėti.

      Jam nekilo mintis, jog tai jo paties grėsminga išvaizda atgrasė aplinkinius nuo pagalbos teikimo.

      Vyras, į kurį kreipėsi, nusimetė ilgą vilnonį paltą ir padavė jį Frančeskui. Šis griebė drabužį ir apvyniojo juo moters kojas.

      – Penkios minutės, – tarė kalbėjusysis telefonu.

      Frančeskas linktelėjo. Staiga pajutęs šaltą vėjo gūsį, palietė dviratininkės skruostą, kuris pasirodė ledinis.

      Frančeskas palinko virš jos veido ir įdėmiai apžiūrėjo, ieškodamas iki šiol nepastebėtų sužeidimų. Laimei, iš nosies ar burnos kraujas nebėgo. Frančeskas švelniai kilstelėjo jos šviesius plaukus, apnuogindamas ausį. Jokio kraujo.

      Šitaip ją tyrinėdamas pastebėjo, kokia ji daili. Ne gražuolė, bet daili. Moters nosis buvo tiesi, tačiau kiek ilgesnė ir skruostai labiau apvalaini, nei būtų patikę jo aplinkos damoms. Tačiau vis vien daili.

      Frančeskas prisiminė pastebėjęs kažką ant jos kaklo prieš užklodamas savo striuke. Atsargiai timptelėjo už juostelės.

      Šios gale buvo ligoninės identifikacijos kortelė su vardu: Dr. H. Čepmen. Gydytoja stažuotoja specialistė.

      Gydytoja? – Frančeskui ji pasirodė vos aštuoniolikos sulaukusi studentė…

      Moteris atmerkė akis ir įsistebeilijo į jį.

      Jam ištuštėjo galva.

      Jos nuostabiose žaliai rusvose juodai apvestose akyse atsispindėjo šokas. Moteris užsimerkė ir po kelių akimirkų vėl pakėlė blakstienas. Šįkart jos žvilgsnis buvo ramus ir patenkintas.

      Ji pravėrė lūpas, ir Frančeskas palinko arčiau, kad galėtų girdėti.

      – Vadinasi, rojus išties egzistuoja, – sušnibždėjo ji.

      Hana Čepmen atrėmė dviratį prie sienos ir pažvelgė į sidabru žibantį tentą su užrašu Calvetti’s.

      Jai patiko šitoks tiesmukas aiškumas – vieta priklausė Frančeskui Kalvečiui ir niekam kitam.

      Nors buvo tik šešios vakaro ir klubas nedirbs dar keturias valandas, prie durų budėjo du galingo stoto juodai apsirėdę vyrukai. Moteriai tai pasirodė geras ženklas, nes praėjusius kelis kartus jai važiuojant pro šalį tarpduris buvo tuščias, vadinasi, ir viduje – situacija panaši.

      – Atleiskit, – tarė ji. – Ar Frančeskas Kalvetis viduje?

      – Jis užsiėmęs.

      – Bet ar jis čia?

      – Taip, tačiau nenori būti trukdomas.

      Sėkmė! Jai pagaliau pavyko jį susekti. Frančeskas Kalvetis daug keliavo. Tačiau, nors ir suradusi, ji neturėjo galimybės su juo susitikti akis į akį.

      Hana pabandė nusišypsoti.

      Deja, jos dirbtinė šypsena nebuvo pakankamai įtikinanti ir privertė vyrus sukryžiuoti rankas ant krūtinės. Durims užstoti būtų pakakę ir vieno iš jų, ką jau kalbėti apie du raumenų kalnus.

      – Suprantu, kad nenorite jo trukdyti, bet gal galite jam pranešti, kad atvyko Hana Čepmen? Jis žinos, kas aš. Jei pasakys ne, tuomet pažadu išeiti.

      – Negalime, tokie nurodymai.

      Kalbėtis su jais buvo tas pats, kaip bandyti įtikinti Specialiąsias oro pajėgas savo sumanymo nekaltumu.

      Hana mintyse atsiduso: Na, ką padarysi…

      Tačiau jautėsi nusivylusi negalėdama tam vyrui asmeniškai padėkoti.

      Ji ištiesė milžinišką gėlių puokštę ir padėkos atviruką, kuriuos atgabeno iki čia ne itin patikimame dviračio krepšyje.

      – Gal tuomet galėtumėte perduoti jam šituos?

      Nė vienas iš vyrukų nepajudėjo jų paimti, tik įtariai ją nužvelgė.

      – Prašau… Tai jau trečia puokštė, kurią jam nupirkau, ir būtų gaila ją išmesti. Prieš šešias savaites pakliuvau į avariją ir jis mane išgelbėjo…

      – Pala. – Pakreipė galvą kairysis vyrukas. – Kokią

Скачать книгу