LITMIR.BIZ

Скачать книгу

nusekė paskui Gasą į svetainę. Po kelių minučių moteris išlindo iš vonios su juoda sportine liemenėle ir sportiniais šortais. Ji šiek tiek apsitvarkė: pakėlė nuverstas lempas, surinko išmėtytus žurnalus ir sudėjo į vietą, paskui drebančiomis rankomis atsikimšo butelį baltojo vyno. Netrukus tysojo ant grindų, šalia pasistačiusi vienkartinių nosinių dėžutę ir jau pustuštį butelį.

      – Ji labai graži, – tarė Džulianas, prisiartinęs prie moters. – Bet visiškai ištižusi. Kas jai nutiko? Kodėl ji verkia? Kas dar, be įsilaužimo, jai šiandien nutiko? Juk negalėjo taip susinervinti dėl Jorkšyro terjero ir televizoriaus. Kur šuo pakastas?

      – Mielasis mano, tai ir turi išsiaiškinti. Ir sutvarkyti. Džulianai Šo, susipažink su Keite Derbi.

      3

      Keitė Derbi klausėsi graudžių Stivės Niks aimanų, šiai šimtąjį kartą traukiant dainą „Gražus vaikas“7. Šįvakar turėtų būti klaikiausias jos gyvenimo vakaras. Vis dėlto Keitė žinojo, jog taip nėra. Yra buvę ir blogesnių vakarų. Blogesnių savaičių. Blogesnių metų. Tačiau šis vakaras stojo į vieną gretą su pačiomis baisiausiomis dienomis.

      – Gerai, Dieve… už ką grieži ant manęs dantį? – garsiai ištarė ji. – Ar nepakako užklupti juos kartu lovoje? Prarasti gyvenimo meilę. Ir geriausią draugę. Per vieną dieną. – Keitė apsivertė ant pilvo, įsikniaubė į ranką ir vėl pravirko. – Butas apiplėštas. Viskas suversta. Ir kalytė, Viešpatie? Mano Medutė?

      Stivei užbaigus savąją odę, Keitė paspaudė nuotolinio valdymo pultelio mygtuką ir įjungė dainą iš naujo. Šimtas pirmąjį kartą ir dar ne paskutinį.

      Sutiksi geresnį.

      – Cha! – ištarė sau Keitė ir papurtė galvą, atsakydama galvoje suskambusiam balsui. „Sutiksi geresnį.“ Nukreipė žvilgsnį į kavos stalelį ir įsistebeilijo į savo su Deividu nuotrauką, darytą slidinėjant Aspene per Naujuosius metus. Toks jau tas Deividas, dosnių gestų karalius. Jis įkišo lėktuvo bilietus į Keitės kalėdinę kojinę. Per dvidešimt septintąjį gimtadienį, kuris buvo gegužę, padovanojo deimantinius auskarus mėlynoje „Tiffany“ dėžutėje, o dėžutę įteikė važiuojant žirgais pakinkyta karieta per Centrinį parką. Dėl Dievo meilės, jie ketino susižadėti per šias Kalėdas. Kaip taksistas, pasakojęs apie savo meilę, staigmeną su rožėmis, taip ir ji manė, jog juodu su Deividu kuria savo meilės istoriją.

      Keitė atsisėdo ir garsiai išsišnirpštė nosį į vienkartinę nosinę, suglamžė ją ir nusviedė ant grindų šalia dvidešimties ar daugiau gniutulų. Šalia senų nuotraukų, išbyrėjusių iš vagių apverstos dėžės.

      – Paprasčiausiai skaudu, – garsiai sukuždėjo Keitė. Kuždesys virto malda: – Dieve… tiesiog skaudu ir nebežinau, ar ilgiau ištversiu. Mano tėtis mirė – na, tu tai žinai, Dieve. Kartais taip stipriai jo ilgiuosi, kad net širdį paskausta. O dabar dar tai. Ką jau kalbėti apie motiną, kuri ištekėjo už investuotojo, slepiančio plikę po keliomis likusių plaukų sruogomis. Dieve… tai tiesiog nesąžininga. Nesąžininga. Ir aš daugiau neištversiu.

      Keitė atsistojo ir nuėjo prie knygų lentynų šalia didelių langų, už kurių buvo matyti gaisrininkų kopėčios. Ji paėmė nuotrauką sidabriniuose rėmeliuose – joje buvo įsiamžinusi kartu su Lesle.

      Keitė nesijautė esanti gražuolė, nebent kai bendraudavo su tėčiu. Tačiau kas tiki tėvais? Argi ne tėvų pareiga sakyti dukroms, kokios jos gražios? 32 dydžio pasaulyje Keitė buvo šiek tiek per stambi, o elegantiškų juodų suknelių mieste – šiek tiek per paprasta. Bent jau pati taip manė. Ne gražuolė, tik simpatiška. Kaimynė. Mielo veidelio, turinti gana gražią figūrą. Tačiau sutikusi Deividą pametė galvą. Jis užkėlė Keitę ant pjedestalo, tarsi ji būtų pribloškianti moteris, ir ilgainiui privertė ją tuo patikėti. Ji tapo ne šiaip kaimynystėje gyvenančia mergina, o stulbinančia gražuole.

      Leslė traukė žvilgsnius. Žinoma, ji pasakojo Keitei, kad mokydamasi septintoje klasėje buvo išstypėlė ir nešiojo kabes, bet nėra čia ko maivytis. Leslė visą gyvenimą buvo tobula. Aukšta, liekna, dailiais skruostikauliais. Pietietiškai tęsiami žodžiai, ilgi šviesūs plaukai – ir jai net nereikėjo sportuoti, norint išsaugoti tobulą figūrą. Tiesiog vemti verčia. Tobulos krūtys ir plokščias kaip lenta pilvas – deja, pernelyg gerai jį įžiūrėjo Deivido miegamajame šįvakar.

      – Tai tau prireikė atimti vienintelį mano mylėtą vyrą, – Keitė kreipėsi į nuotrauką. – Galėjai išsirinkti bet kurį Manhatane. Po galais, galėjai rinktis iš visų trijų valstijų aplinkui, bet užsigeidei Deivido.

      Pagalvojus apie išdavystę Keitę vėl supykino. Ji paėmė nuotrauką ir su visu rėmeliu išmetė į šiukšlių dėžę. Tada atsisėdo ant sofos. Bute vyravo įvairūs mėgstamiausios Keitės žalios spalvos atspalviai, hipiški akcentai ir radiniai iš blusturgių, sumedžioti kartu su tėčiu.

      – Na, po galais, kas toliau? Mano gyvenimas žlugo.

      Tarsi galėtų pasirodyti darbe ir dirbti šalia Leslės. Jųdviejų kabinetai vienas šalia kito „Washington Square Publishers“ leidykloje. Keitė paėmė butelį ir trūktelėjo didžiulį gurkšnį vyno.

      Pagalvok, gal vertėtų tapti lesbiete.

      Išgirdusi vidinį balsą Keitė papurtė galvą.

      – Tikriausiai visai nervai pakriko. Apie tai net kalbos negali būti.

      O tada – nors ir užklupo savo vaikiną su geriausia drauge, nors dingo jos šuo, į butą įsilaužė vagys – nepaisant visko, Keitė nusikvatojo.

      Nejuokauju. Lesbietėms gyventi daug smagiau.

      4

      – Ji žavi, kai šypsosi, – Džulianas kreipėsi į Gasą. Jis palinko prie Keitės, tarsi tyrinėdamas kokį egzempliorių pro mikroskopą. – Skruostuose duobutės.

      – Hmm? – Gasas sklaidė netikėtai atsiradusį aplanką. Jie vis dar stovėjo suverstame Keitės bute, nors ir buvo pasitraukę į mažą kambuzo tipo virtuvę – įprastą Manhatanui, su kompaktiška orkaite ir šaldytuvu, nesiekiančiu Džulianui peties.

      – Sakiau, kad ji žavi. Ką čia vartai?

      – Čia? – Gasas pamojavo aplanku ir šis dingo. – Nieko. Įvairios bylos.

      – O ar aš neturėčiau jų peržiūrėti, jei jau tapsiu kažkokiu dangišku socialiniu darbuotoju?

      – Bijau, kad ne. Viršininkė tiki nuojauta. Ryšio galia.

      – Kas čia per Naujojo amžiaus8 paistalai?

      – Ji baiminasi užprogramuojančių pranašysčių. Žinai, jos pačios blogiausios.

      – Lėčiau, Gasai. Tau gal ir įprasta vartoti „Tarp čia ir ten“ žargoną, bet man visa tai nauja. Aš vis dar pratinuosi būti… ne savo kūne.

      – Pranašai dažnai iškraipydavo Viršininkės žodžius. Reikia pasakyti, kad daugeliui jų buvo su galva negerai. – Gasas pasukiojo pirštą prie smilkinio. – O iš visų pamišusių pranašų, – tęsė jis, – Ją labiausiai siutina įtikėję savimi. Jei perskaitytum Keitės bylą… Sakykime, ten būtų parašyta, kad ją kamuoja depresija.

      – Įkalbėčiau išgerti prozako tabletę.

      – Būtent. Tada nutartum, kad taip ir yra – jai depresija. Ir, sakykime, čia būtų parašyta, neva jai lemta visą likusį gyvenimą nugyventi vienai ir vienišai. Ką gi, vargu ar nertumeisi iš kailio ieškodamas jai kito, patikimo vaikino, a? Ne, paskaitytum bylą ir palaikytum tai jos likimu. Sakytum jai,

Скачать книгу