Скачать книгу

su čiurlenančiu fontanu ir akmeniniu suoliuku. Virš galvų žėrėjo mėnulis, o popieriniai žibintai, šventiškai sukabinti išilgai sodo takelių, skleidė užtektinai šviesos, kad klaidžiotum be baimės suklupti.

      Ši aplinka išryškino Džeko privalumus. Sidabriniuose mėnesienos atšvaituose spindėjo tamsiai gelsvi plaukai, glotnūs ir žvilgantys, kiekviena sruogelė savo vietoje. Įmantriai ir skrupulingai pasiūdintas apdaras išryškino pečių plotį, tvirtą liemenį ir ilgas kojas, priminė, kad po išpustyta nepriekaištinga ir gerai išpuoselėta išore ir drabužiais slepiasi pirmykštė didelė jėga, bylojanti apie vyrą, kurio gyvenimas kupinas įvairiausių patyrimų.

      Dulsė dažnai spėliojo, ar kas nors pastebėjo šią Džeko savybę. Kuo ilgiau buvo su juo pažįstama, tuo mažiau jį pažinojo. Džekas buvo iliuzijos meistras. Visi matydavo tik tai, ką jis norėdavo parodyti, ir tomis progomis jai taip pat lengvai apdumdavo akis kaip ir kitiems.

      Ji nenutuokė, kas iš tikrųjų varė Džeką į priekį, skirtingai nei kitus aukštuomenės narius. Norėtų žinoti daugiau. Po vakaro oranžerijoje nemažai mąstydavo apie Džeką, dėmesį sutelkdavo į kiekvieną apie jį tą savaitę sklandantį gandą. Po Kalėdų girdėjo, kad jis neleido laiko veltui ir bučiavosi su ledi Skofild didžiuliame Lambeto sode.

      Malonus drebulys suvirpino Dulsę. Ar Džekas atsivedė ją čia, į šį sodą, kad padarytų tą patį? Ar ji leis, ar turėtų jam leisti? Tie kalėdiniai bučiniai pernelyg užvaldė mintis. Ji negalėjo paneigti tiesos: geidė, kad Džekas ją pabučiuotų ir galbūt ne tik. Kūnas nepajėgė pamiršti Džeko rankų įpliekstos kaitros, troškimo kažko daugiau, kurį joje pabudino jo kūnas. Dulsė norėjo vėl taip pasijausti, geidė, kad jis dar kartą ją sužadintų.

      Šį kartą Dulsė pasirinko rafinuotesnį būdą. Nenorėjo, kad Džekas, jeigu jo galvoje iš tikrųjų sukosi vilionės, galvotų, jog ji pernelyg nekantrauja. Ir jau visai netroško pasirodyti per daug nekantraujančia, jei tokių minčių nebuvo – taip apsiskaičiuoti būtų gėdinga, ir tik dar labiau pakurstytų jau ir taip didelį jo išpuikimą.

      – Ką darysime dabar, Džekai? – Dulsė nutaisė ištobulintą drovią šypsenėlę. Žengtelėjo į pavėsinę, vertinančiu žvilgsniu permetė ten stovinčius baldus. – Fontanas – greičiausiai ne koks pasirinkimas, tačiau suoliukas – jau galimybė.

      – O tau netoptelėjo mintis, kad tave čia pasikviečiau ne suvilioti? Jei gerai prisimenu, pokylių salėje priešiškai vertinai tokią susitikimo vietą, – Džekas atsišliejo į akmeninę koloną prie įėjimo į pavėsinę, atrodė mandagus ir atsipalaidavęs, pripratęs prie tokių situacijų. Tačiau Dulsė jautė jo akis, karštas ir nukreiptas tiesiai į ją, sekančias kiekvieną judesį. Ilgai nepavyks jo mulkinti. Džekas pakankami patyręs, kad suprastų, jog rengiama kažkas negero.

      – O nuo kada tave tai stabdo, Džekai? Kuo didesnis iššūkis, tuo labiau tu stengiesi. – Dulsė ranka perbraukė vandenį fontane.

      – Būdavo progų, kuriomis pasinaudodavau. – Džekas nedorai šyptelėjo ir žingtelėjo prie jos. – Pasižymiu tvirčiausiu ryžtu arba bent jau taip man sakė.

      Dulsė pernelyg gerai pažinojo jo viliokišką vypsnį. Tai buvo slaptas Džeko ginklas Londono pokylių salėse: šypsena, reiškusi, kad ji – jo dėmesio centre, kad tuoj bus išpildytas kiekvienas jos noras, kiekvienas troškimas ir ne tik. Matė, kaip tuo patikėjo galybė moterų. Buvo lengva patikėti tuo šypsniu. Prieš savo sveiką protą Dulsė tikėjo juo dabar. Ji žengė atgal siekdama padidinti atstumą. Ne to ieškodama atvyko į Foteringėjų pokylį. Sezonas dar tik prasidėjo. Manė skirsianti keletą savaičių sau, kai pasirodė Džekas ir sukėlė sumaištį jos jausmuose. Rodos, girdėjo, kad jis išvažiavęs iš miesto.

      – Džekai, šiąnakt po savo sparneliu priglaudei visas moteris. Nėra reikalo vaikytis manęs.

      – Bet tu vienintelė, kurios noriu. – Dabar Džekas plačiai šypsojosi. Velniai griebtų, jis žinojo, kad privertė ją slapstytis.

      – Ne, Džekai, tai paprasčiausiai tavo arogancija. Negali pakęsti, kad ne kiekviena moteris kambaryje griūva tau po kojomis.

      Džekas nusikvatojo, o griežti aristokratiško veido bruožai sušvelnėjo ir tapo berniokiškai žaismingi.

      – Dievaži, Dulse, niekas manęs nepastato į vietą taip kaip tu ir, Dievas mato, kartais man to reikia. – Džekas atrodė dešimčia metų jaunesnis: kad ir kokie slapti rūpesčiai jį slėgė, jie išsisklaidė, o tamsa ir paslaptys, supusios jį nuo grįžimo į Angliją it debesys saulę, sumažėjo. Dulsė susimąstė apie tai, koks jis buvo anksčiau. Juk toks nebuvo visada? Kaip vyras tampa toks kaip Džekas?

      – Dulse, – jos vardo garsas jo lūpose skambėjo lyg kvietimas nusidėti. To pakako, pavyko tai, ko nepasiekė suplanuota Džeko įžanga. Dulsė akimirksniu atsidūrė jo glėbyje ir leido kūnui mėgautis jo jėga, pojūčiu, migdoliniu muilo kvapu, leido protui pamiršti visas priežastis, kad tai – bloga mintis. Džeko lūpos užvaldė jos burną ilgu lėtu bučiniu, erzino ir tingiai tyrinėjo, viena ranka jis prilaikė kaklą, o pirštai paniro į plaukus. Jos geismas ėmė stiprėti.

      – Atleisk dėl oranžerijos, Dulse, – sušnabždėjo Džekas nuoširdžiai atgailaudamas. Kaip ji galėtų jam neatleisti? Dulsės akys išvydo kažką už Džeko peties ir ji suakmenėjo, o protas atsiminė visas priežastis.

      Džekas drąsindamas pasitrynė nosimi į jos kaklą.

      – Dulse, dabar turėtum pasakyti, kad irgi gailiesi dėl sviesto vazono, o pirštais perbraukti mano plaukus tarsi ieškodama nelemto guzo, kurį įstatei, užuomazgų.

      – Nemanau, Džekai. – Dulsė įsirėmė jam į krūtinę ir atsitraukė, sekundėlę atrodė susipainiojusi tikrovėje, nusivylusi. Buvo pasiruošusi patikėti. Ji krestelėjo galvą ir linktelėjo Džekui apsisukti aplinkui. Tarytum jie ir vėl būtų atsidūrę oranžerijoje.

      Tamsoje pasigirdo kostelėjimas. Nervingas ir raudonuojantis pažas, vilkintis karališką Hanoverio livrėją, sumikčiojo:

      – Atsiprašau, milorde. Turiu jums skubią žinutę iš Klarenso rezidencijos. Man liepta jus surasti ir pranešti, kad tučtuojau prisistatytumėte.

      Dulsė stebėjo, kaip Džekas beveik nepastebimai ištiesino pečius, iš karto nuslopino berniokišką pasitenkinimą, taip neseniai gaubusį jo veidą. Pokytis įvyko taip staiga, kad galėjai pamanyti, jog tik įsivaizdavo tą kitą vyriškį. Džekas į pasiuntinuko delną įspraudė keletą monetų, be abejo, vildamasis nupirkti jo tylą, kaip ir kur jis rado vikontą ir leido jam pasišalinti, paskui atsisuko į Dulsę.

      – Atleisk. Privalau eiti. Ar galėčiau palydėti tave atgal į vidų? – Koks pareigingas. Taip atsitikdavo su visomis jo moterimis ar nesisekė tik jai? Neteko girdėti, bet nepajėgė įsivaizduoti, kad kuri norėtų girtis, kaip ją pametė Džekas, nes jį pakvietė valdžia.

      – Ko karaliui prireikė tokį vėlyvą metą? Ar nelanko savo klubų, nepramogauja? – Dulsė iš karto atpažino adresą – Viljamo IV-ojo rezidencija.

      – Anglija niekada nemiega, Dulse. – Džekas meiliai nusišypsojo, jo šypsnys jai pasirodė globėjiškas.

      – Džekai, nenurodinėk man, – atšovė Dulsė.

      – Rytoj pas tave užsuksiu, – pasiūlė Džekas. Bet ji nepriims jo alyvos šakelės kaip atgailos ženklo.

      – Tau manęs nebus namuose. Nesirengiu tapti viena iš tavo lengvai prieinamų moterų, kurios leidžiasi bučiuojamos kada tik sumanai pravažiuoti pro miestą. – Dulsė prasispraudė pro jį, labiau pykdama ant savęs nei jo, nes Džekas visada bus Džekas, kad ir kas iš tiesų tas žmogus. Galvojo, kad praleidusi šitiek laiko klausydamasi gandų, galėjo jau ir susiprasti. Pati ras kelią atgal, o praėjus tinkamam

Скачать книгу