LITMIR.BIZ

Скачать книгу

mielą dieną, – karštai pritarė Tėja. – Kai visi dar buvome vaikai, nė nepagalvodavau apie tai, bet dabar suprantu, kaip mums pasisekė, kad ji pavertė savo nelaimę rūpinimusi krikštavaikiais. – Tik krikšto motinėlės namuose ji patyrė meilę ir šilumą.

      – Kiek Agnesės bandoje buvo avelių? Penkiolika?

      – Taip. Ji tikriausiai labai mylėjo savo vyrą, paskui neteko jo būdama tokia jauna, jiedviem nespėjus susilaukti vaikų.

      Risas pritariamai numykė.

      – Tai jau praeityje, ir, jeigu tu pabėgai, atsiprašau, išvykai iš namų, norėdama surasti ją, tai jos Londone nėra. Gal pati ką tik tai išsiaiškinai? Ar todėl ir atsiradai pas mane? – Mieguistos žydros akys tiriamai žvelgė į ją per taurės kraštą.

      – Žinojau, kad jos nėra mieste, ir nedrįsau rašyti, bijodama, kad jos atsakymas nepapultų tėčiui į rankas. Ji Venecijoje. Todėl ir atvažiavau tiesiai pas tave. Vos sužinojau, kur ji ir ką planuoji tu… – Štai čia toji keblioji dalis. Ar tai, kad Risas atstumtasis, padės?

      Jis nebuvo toks girtas, kad nepagautų užuominos, o galbūt pernelyg gerai ją pažinojo.

      – Oi, ne. Ne, ne, ne. Tu su manimi niekur nevažiuosi. Tai neįmanoma, neįgyvendinama ir nesuvokiama.

      – Nuo kada pasidarei toks davatka, kad nebegali padėti senai draugei? – pasipiktino ji. Senasis Risas pakibtų ant tokio jauko.

      – Nesu davatka, – supratęs jos žodžius kaip įžeidimą, Risas trinktelėjo taurę ant stalo, paliedamas brendį ant nublizginto raudonmedžio. Kvapas fiziškai priminė, su kuo jai tenka turėti reikalą. – Bjaurus žodis… kažkuo primena susiraukšlėjusią džiovintą slyvą ir… – Vyras papurtė galvą, tarytum mėgindamas sugrąžinti mintis prie reikalo. – Negali bastytis po Europą su vyru, su kuriuo nesi susituokusi. Tik pagalvok, koks kiltų skandalas.

      – Tik tuo atveju, jeigu mane atpažintų, o kas gi tai padarys? Segėsiu vualį, ir visi mus pamatę galvos, kad esu tavo meilužė. – Risas užvertė akis. Su vualiu ar be jo, ji vargiai panaši į meilužę. – Jeigu atvirai, man nerūpi, jei mano reputacija bus sužlugdyta. Blogiau būti jau negali! Risai, neprašau manęs linksminti, tiesiog pasiimk mane kartu. Viena vykti negaliu, tai būtų sudėtinga, nors jeigu tu man nepadėsi, aš pasisamdysiu gidą ir tarnaitę ir vis tiek pabandysiu.

      – O kur gausi pinigų? – pasiteiravo jis. – Gal tikiesi, jog aš paskolinsiu, kad galėtum pabėgti?

      – Jokiu būdu ne. Bet jeigu man teks pasilikti, mano gyvenimas baigtas. – Risas neatrodė įtikintas. – Pusantrų metų taupiau. – Į apatinius įsiūti ritinėliai banknotų ir monetų šildė ir ramino ją visą ilgą kelią.

      – Taip ir įsivaizduoju, kad tėvas įteikė pinigus be jokių klausimų. – Jo lūpų kampučiai vos regimai kryptelėjo. Altėjai tai teikė vilties, kad senasis Risas, nerūpestingas, padykęs berniūkštis, kuris būdavo pasiruošęs bet kokiai išdaigai, vis dar kiūtojo kažkur šio grėsmingo vyro viduje.

      – Aišku, kad ne. Tris mėnesius iš man skirtų pinigų teišleidau vos po kelis svarus. Likusius pasiėmiau iš tėčio kabineto. Pasirašiau kvitą, kad pinigus gavau.

      – O kas tave išmokė ardyti spynas, poniute?

      – Tu.

      – Velniūkštė! Bet negaliu prieštarauti. – Risas nuoširdžiai išsišiepė. – Kiek prisimenu, tau puikiai sekėsi. Atsimeni, kaip atrakinai močiutės stalčių ir ištraukei mano laidynę? O aš turėjau puikiausią alibi, sodininkui po nosimi oranžerijoje iškūlęs tris langus.

      – Tu pasakei, kad amžiams liksi man skolingas. – Altėja susilaikė triumfuojamai nešyptelėjusi.

      – Tada man buvo trylika, – atkirto Risas. – Per tiek laiko galima ir pamiršti.

      – Man regis, džentelmenas niekada nepamiršta, kad yra skolingas, ypač damai. – Risas nužvelgė jos klaikius drabužius, bet susilaikė nuo komentaro. – Risai, turi tris galimybes. Vežkis mane kartu, palik mane likimo valiai Londone arba išsiųsk atgal pas tėtį. – Kad nurodymas neskambėtų pernelyg tiesmukai, Altėja nusišypsojo. – Galvok apie tai kaip apie paskutinį nuotykį. O gal stinga drąsos?

      Jis papurtė galvą ir susiraukė.

      – Nė negalvok, kad šitaip mane išprovokuosi. Man dvidešimt aštuoneri, Tėja. Aš pernelyg senas tokioms nesąmonėms.

      Risas nesenas niekam, galvojo ji, stengdamasi išlaikyti atvirą ir nekaltą veido išraišką. Paskutiniam nuotykiui, paskutinei svajonei jis būtų idealus variantas.

      – Prašau?..

      Anksčiau visada pavykdavo. Altėja neturėjo supratimo, kodėl iš būrio krikštavaikių, kurie leisdavo ilgas vasaras pas ledi Hagson, būtent jai pavykdavo įkalbėti Risą padaryti bet ką, ko paprašytų. Jai, niekuo neišsiskiriančiai mažytei Altėjai, o ne berniukams ir netgi ne žydraakei gražuolei Serenai, kurią jis galiausiai įsimylėjo.

      – Aš tikriausiai iš proto išsikrausčiau. – Altėja sulaikė kvapą. Risas patraukė ilgą gurkšnį brendžio; ant raumeningo kaklo sukrutėjo Adomo obuolys. – Pasiimsiu tave kartu. Bet elkis gražiai, padūkėle, arba įsodinsiu į patį pirmą laivą namo.

      Antras skyrius

      Nors ir apsvaigęs, Risas vis tiek pajėgė tvarkyti reikalus su autokratišku valdingumu. Skubindamasi viršun persirengti su ant kulnų minančia apsnūdusia kambarine Tėja prisiminė, kaip jis nusišypsodavo, paaiškindavo, įtikindavo – ir viskas būdavo padaryta pagal jaunojo grafo Palgreivo pageidavimus. Viskas, išskyrus jo santuoką.

      Suaugęs jis vis dar šypsojosi, bet, regis, įtikinėti nebeliko reikalo. Jo šviesybės nurodymai buvo vykdomi. Dabar už fajetono, kuriame sėdėjo ji iš lagamino ištraukta paprasta suglamžyta suknele ir skraiste, laukė kelioninė karieta. Apstulbusi namų tarnaitė buvo netikėtai paaukštinta į ledi tarnaitės pareigas ir susijaudinusi plepėjo su Riso kamerdineriu Hodžu, kol karieton buvo kraunami likę daiktai.

      Norėdama įsitikinti, kad užuolaidėlė iki galo nuleista, Tėja truktelėjo ant šoninio langelio audinį, nors auštant gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, kuri galėtų pamatyti ją sėdinčią karietoje, o juolab atpažinti, kai veidą dengia tankus vualis. Ji nusižiovavo ir pakrutino kojų pirštus, po spartietiško pasivažinėjimo pašto karieta mėgaudamasi storu kilimu po kojomis ir patogiomis sėdynėmis. Jos naujoji tarnaitė – Molė ar Polė? – keliaus kartu su ja fajetonu, o Risas, kaip ji įsivaizdavo, karietoje su kamerdineriu.

      Tai gerai. Ji nė nenutuokė, kaip ją sukrės susitikimas su suaugusiu Risu. Išskyrus kelis žvilgsnius iš tolo, kai ji lankėsi debiutančių pokyliuose, jųdviejų keliai taip ir nesusikirto. Paskutinis prisiminimas apie Risą buvo jaunatviškai patiklus dvidešimt dvejų metų vaikinas, išbalęs stovintis prie altoriaus, kai išgirdo, jog jo gyvenimas byra į šipulius. Po to jis apsigyveno Londone ir net tada, kai ir jai išpuldavo ten lankytis, turtingas ir patyręs vyras, kuris neieškojo nuotakos, retai kada prasilenkdavo su jauna dama vestuvių turgaus įkarštyje.

      Durelės prasidarė, vidun galvą kyštelėjo liokajus.

      – Atleiskite, ponia, bet gal nuleisti jūsų sėdynę, kad galėtumėte pamiegoti? – kalbėdamas jis atitraukė audeklu apmuštą skydelį ir atidengė fajetono priešakyje ertmę. Ji buvo girdėjusi apie miegamuosius fajetonus, bet niekada neteko tokiu keliauti.

      – Ne, ačiū. – Altėja jautėsi pernelyg įsitempusi, kad gultųsi. Tai tarnaitė, kuri buvo ištempta iš patalo ja pasirūpinti, nusipelnė poilsio.

      Durelės ir vėl prasivėrė, fajetonas kryptelėjo į šoną, kai kažkas padėjo koją ant laiptelio.

      – Risai?

      – Nemiegi? – Nusiskutęs,

Скачать книгу