Laimėti jos meilę - Catherine Mann Aistra

Скачать книгу

atvažiuos.

      – Ne mano reikalas? – Jis žengė artyn, budriose akyse blykstelėjo pyktis. – Tikrai? Manau, kad mes abu žinome, jog tai ir mano reikalas.

      – Nemažai susitaupiau per tuos metus, kai dirbau tavo padėjėja, – jis primygtinai reikalavo jai mokėti keistą atlyginimą už tai, kad buvo asmeninė jo padėjėja. – Be to, rūpinuosi, kad mano pajamos būtų subsidijuojamos. Kuriu ir prižiūriu tinklalapius. Turiu pakankamai, kad išgyvenčiau, – jos kantrybė seko nuo tokių nereikšmingų tauškalų ir dėl to, kad Eliotas vengė kalbėti apie jos glėbyje miegantį kūdikį. – Turėjai mėnesius laiko paklausti, bet nusprendei tylėti. Jeigu čia kas nors turi teisę pykti, tai tik aš.

      – Tu irgi nepaskambinai, nors turėjai svaresnę priežastį pabendrauti, – jis galva linktelėjo į berniuką. – Jis mano.

      – Koks tu įsitikinęs.

      – Aš tave pažįstu. Tavo akys sako tiesą, – paprastai atsakė Eliotas.

      Ji negalėjo ginčytis. Nurijo seiles vieną kartą, antrą ir atsikrenkštė, kad išliktų rami.

      – Jo vardas Elis. Taip, jis tavo sūnus, jam du mėnesiai.

      Eliotas ištraukė rankas iš kišenių.

      – Noriu jį palaikyti.

      Liusė pajuto, kaip užspaudė gerklę. Daugybę kartų įsivaizdavo šią akimirką, bet kaip bus iš tikrųjų? Niekada nepagalvojo, kad jausmai ją giliai sukrės. Ji padavė Elį jo tėčiui, stebėjo Elioto veidą. Šįkart visiškai negalėjo jo perprasti. Labai keista, o kažkada puikiai pažinojo vienas kitą, galėdavo užbaigti vienas kito sakinius, perskaityti mintis, susižvalgę iš skirtingų kambario kampų.

      Dabar jis jai atrodė svetimas.

      Veidas tarsi baltas lapas, kai laikė sūnų plačiais, stipriais delnais – prilaikė užpakaliuką ir galvytę, kol žvilgsniu tyrinėjo mažo angeliuko veiduką. Elis tebebuvo mėlyname miegmaišyje, išimtas iš lovytės, šviesūs plaukučiai žvilgėjo saulės spinduliuose, prasiskverbusiuose pro šakas. Atrodė, kad tai buvo akimirka iš pasakos, tačiau tiesa buvo kitokia, todėl Liusei suspaudė širdį dėl to, kaip turėjo būti – kaip galėjo būti.

      Pagaliau Eliotas pažvelgė į ją: abejingumo kaukė nuslydo ir atidengė skausmo kupinas akis. Jo kaklas virpėjo, kai bandė atgauti kvapą.

      – Kodėl tu jį, Elį, slėpei nuo manęs?

      Ją graužė kaltė ir neviltis. Bandė su juo susisiekti, tačiau žinojo, kad stengėsi nepakankamai. Išdidumas… Kad jį kur. Pasiteisinimai net jai pačiai dabar atrodė menki.

      – Tu buvai susižadėjęs su kita. Nenorėjau kištis.

      – Niekada neketinai man pranešti? – jo balsas prikimo, Eliotas negalėjo patikėti, jo žvilgsnis įsmigo į prie krūtinės priglaustą, kietai įmigusį sūnų: atrodė, kad mažylis seniausiai miega tėčiui ant rankų.

      – Žinoma, kad ketinau papasakoti, planavau tai padaryti po tavo vestuvių, – sudrėkusius delnus ji nusišluostė į suknutę. – Nenorėjau prisiimti atsakomybės už tai, kad tavo sužadėtuvės būtų nutrauktos.

      Gerai, tardama paskutinius žodžius Liusė negalėjo užgniaužti cinizmo gaidos, bet jis pats to nusipelnė, greitai užmezgęs naujus santykius.

      – Mano sužadėtuvės su Gijana nutrūko prieš daug mėnesių. Kodėl man nepaskambinai?

      Jis teisus. Jai magėjo sprukti, tačiau Eliotas laikė jos kūdikį. Ir nors nenorėjo pripažinti, tačiau ji pasiilgo Elioto. Labai ilgai jie priklausė vienas kitam. Atskirai praleisti mėnesiai priminė išsiskyrimą.

      – Pusę viso to laiko negalėjau tavęs rasti, o vėliau tavo sekretorė negalėjo pasakyti, kur tu buvai, – ar ne dėl to ji baisiai nervinosi? O paskui nerimavo, nes žinojo apie retkarčiais pasitaikančias Interpolo misijas, be to, pažinojo nutrūktgalvišką Elioto prigimtį.

      – Negali būti, kad pernelyg stengeisi, Liuse Ana. Tau tereikėjo pasikalbėti su bet kuriuo iš mano draugų, – jis prisimerkė. – Tu kalbėjaisi? Juk dėl to jie šiandien mane čia atitempė, dėl to, kad tu su jais susisiekei?

      Daugybę kartų ji apie tai mąstė, bet paskutinę minutę persigalvodavo. Neketino manipuliuoti. Norėjo pranešti jam susitikusi akis į akį. Ir kuo greičiau.

      – Būtų gerai, kad galėčiau sakyti taip, tačiau negaliu. Vienas jų pasidomėjo manimi, nors tu pats neketinai to daryti.

      Oi oi oi. Iš kur atsirado tas kartėlis?

      Eliotas kilstelėjo antakį.

      – Kalbu apie Elį. Ne apie mus.

      – Nebėra tokio žodžio, kaip mes, – Liusė palietė sūnaus kaktą, troško perimti berniuką į savo glėbį. – Tu padėjai tašką, kai išsigandęs pasprukai po nerūpestingai praleistos nakties.

      – Aš nebėgau.

      – Atleisk man, jeigu įžeidžiau tavo didįjį ego, – ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, pasijutusi tarsi penktokė, kuri ginčijosi, ar krepšinį žaidė pagal taisykles, ar ne.

      Eliotas atsiduso, apsidairė, nužvelgė laukymę. Limuzino variklis sugaudė, tarsi prisikėlęs gyvenimui, paskui garsas nutolo – jie išvažiavo be jo. Jis atsigręžė į Liusę Aną.

      – Tai nieko neišsprendžia. Mums reikia protingai aptarti sūnaus ateitį.

      – Sutinku, – žinoma, kad reikia, bet dabar ji jautėsi taip, lyg ją kas smaugtų. Sunkiai sekėsi aiškiai mąstyti. Liusė paėmė mažylį iš Elioto. – Pasikalbėsime rytoj, kai būsime mažiau susijaudinę.

      – O kaip man žinoti, ar tu nepaspruksi su mano sūnumi? – akivaizdžiai nenoromis jis paleido Elį.

      Jo sūnus.

      Elioto balse skambėjo egoizmas.

      Liusė Ana stipriau apkabino sūnų, įkvėpė pažįstamo pudros kvapo, ramiai prispaudė švelnų kūdikio skruostuką sau prie kaklo. Ji gali ir jai pavyks suvaldyti jausmus Eliotui. Niekam neleis kištis į savo sūnaus ateitį.

      – Eliotai, aš visą laiką buvau čia. Tik tu niekada neieškojai, – teks nuryti karčią piliulę. Ji parodė į tuščią kelią. – Net ir dabar tai buvo ne tavo pasirinkimas. Tavo draugai paliko tave prie mano namų slenksčio.

      Eliotas apėjo aplink ją, ranka sugriebė sūpuoklių virvę ir atsistojo šalia. Jis mokėjo ramiai prieiti, tiksliai žengdavo kiekvieną žingsnį: keista buvo matyti taip vaikščiojantį vyrą, kuris visą gyvenimą slydo peilio ašmenimis. Visada flirtavo su chaosu.

      Jos oda sutvinkčiojo, kai prisiminė jo prisilietimus, vėjas atnešė erzinantį skutimosi losjono ir muskuso kvapą.

      Liusė Ana atsikrenkštė.

      – Eliotai, aš tikrai manau, kad turėtum…

      – Liuse Ana, – nutraukė jis, – jeigu nepastebėjai, mano draugai mane čia paliko. Vieną. Be automobilio, – laikydamas virvę jis pasilenkė taip arti, kad ji beveik jautė šiurkščius vienos dienos šerius. – Todėl nesvarbu, ar mes kalbėsimės, ar ne, aš vis tiek būsiu čia, su tavimi.

      Antras skyrius

      Eliotas laikėsi ypatingai ramiai, meistriškai įvaldęs savitvardą jis jautė, kaip nusivylimas kunkuliuoja kraujyje. Jo vos neparklupdė žinia, kad Liusė Ana visą laiką slėpė nėštumą, slėpė jo sūnų. Paskutiniais metais jis negalėjo liautis galvoti, kad viskas tarp jų galėtų sugrįžti į senas vėžes. Jų draugystė padėjo jam išgyventi sunkiausias akimirkas.

      Dabar jis sužinojo, kad kelio atgal nėra. Jų santykiai pasikeitė neatšaukiamai.

      Jiedu

Скачать книгу