ТОП просматриваемых книг сайта:
Sent Klero sutramdymas. Carole Mortimer
Читать онлайн.Название Sent Klero sutramdymas
Год выпуска 2012
isbn 978-609-406-509-5
Автор произведения Carole Mortimer
Жанр Зарубежные любовные романы
Серия Jausmų egzotika
Издательство Сваёню книгос
– Bet pagalvojote, – nukirto ji. – Taigi, kada?
Jis sukando dantis.
– Nesuprantu, kodėl…
– Jis apie tai jums pasakė tik šeštadienį, per vestuves, tiesa? – lėtai paklausė ji.
Gideonas ir pats nesuprato, kodėl šalia šios moters jis nuolat praranda savitvardą. Kai dalyvaudavo teismuose, į jį visados buvo žiūrima kaip į grėsmingą varžovą. Atstovaudamas didžiulių visame pasaulyje įsteigtų Lukano bendrovių teisiniams reikalams jis buvo ne mažiau nuožmus, nei jo vyresnysis brolis. Bet vos tik pradeda kalbėtis su šia nenuspėjama Džoja Makinli, iškart susierzina. Tiesą sakant, labai…
– Tik šeštadienį, tiesa? – su pasitenkinimu pakartojo Džoja, atvirai šaipydamasi savo žaliomis akimis. – Ir taip, matyt, sugadino jums visą savaitgalį?
Gideonas stipriau sugniaužė savo juodo portfelio rankeną.
– Savaitgalį praleidau puikiai, ačiū, – šaltai atsakė jis. – Tiesą sakant, vakar pietavome kartu su Stefanija ir Džordanu, nes šiandien anksti ryte jie išskrido į Los Andželą.
– O aš kartu su jais šiandien pusryčiavau, paskui nuvežiau į oro uostą, bet nė vienas nepasakė, kad būtumėte jų prašęs mano telefono numerio. Jei būtumėte tai padaręs, būtume galėję viską išsiaiškinti daug anksčiau. – Džoja Makinli priekaištingai palingavo galvą.
Gideonui tikrai buvo šovusi mintis paprašyti Stefanijos jos sesers telefono numerio, bet šiek tiek pasvarstęs nusprendė netraukti nė vieno šeimos nario į tokius, jo manymu, asmeninius dviejų žmonių nesutarimus.
– Bet gal jūs bijojote, kad jie padarys kokią skubotą išvadą?
Jis piktai ją nužvelgė.
– Ką turite galvoje?
– Jeigu būtumėte prašęs mano namų telefono numerio. Esu tikra, kad nenorėjote, jog Stefanija su Džordanu imtų manyti, kad aš jums parūpau asmeniškai, – atšovė ji šaipydamasi.
Gideonas vėl giliai įkvėpė stengdamasis susitvardyti. Tuščios pastangos, – kandžiai pagalvojo jis. Neatminė, kada buvo toks sutrikęs.
– Manau, kad tai neįmanoma.
– Tikrai?
Ar jam pasivaideno, ar Džoja iš tikrųjų stovi arčiau, nei prieš kelias sekundes? Taip arti, kad Gideonas pastebėjo, kokios putlios jos krūtys, matė nėriniais puoštos liemenėlės kaušelio kraštelį ir ritmingai tvinkčiojantį pulsą jos kaklo duobutėje.
Viešpatie mieliausias…
Jo žvilgsnis tapo ledinis.
– Iš šio mūsų pokalbio tikriausiai jau supratote, kad dirbti kartu negalėsime?
Ji staiga atsitiesė ir iškart perėjo prie reikalo.
– Tariausi su Lukanu, ne su jumis, Gideonai. Paprastai nenuviliu žmonių, kuriems esu pasižadėjusi dirbti. Juk ir jūs vadovaujatės tokia pat taisykle, tiesa?
Pasirodo, Džoja perprato Gideoną taip pat gerai, kaip ir jis – ją!
– Man atrodo, kad jūsų profesinių paslaugų Pikardo ir Raito bendrovei reikia labiau negu man, – jau ramiau tarė jis.
– Priešingai, jie tikrai apsidžiaugė, gavę progą pasitarnauti Lukanui.
Kurgi ne. Pikardo ir Raito bendrovei buvo didelė garbė išleisti vieną iš savo darbuotojų mėnesį padirbėti Sent Klerų įmonėje. Verslo pasaulyje gerai žinomo Lukano Sent Klero asmeniškas pakvietimas Džojos Makinli karjerai taip pat nepakenks.
– Taigi, Gideonai, Lukanas šiuo susitarimu yra patenkintas, Pikardo ir Raito bendrovei jis taip pat priimtinas, aš juo taip pat patenkinta. Regis, kad jūs vienintelis, kuriam jis nepatinka. – Ji žiūrėjo tiesiai jam į akis – jos žvilgsnis buvo įžūlus.
Gideonas šaltai jį atrėmė.
– Bet aš nesakiau, kad man jis nepatinka.
– Ne?
– Ne.
– Jei taip, manau, kad šį mažą nesusipratimą mums pavyko išspręsti, – nerūpestingai tarė ji.
Nė velnio! Gideonas tikrai nenorėjo, kad ištisas keturias savaites Džoja painiotųsi jam po kojomis Sent Klerų įmonės pastate.
Ir šiaip nelinksmas jo mintis sudrumstė dar viena, tokia pat nemiela jos replika.
– O dabar gal malonėtumėte man paaiškinti, ką turėjote galvoje sakydamas, kad manęs ypač nenorėjo išleisti Džeisonas Pikardas?
Gideonas suprato, kad šį kartą ji to klausė ne tam, kad paerzintų. Ji nebeatrodė susijaudinusi. Nors merginos balsas skambėjo linksmai ir ji atrodė rami, iš tikrųjų degė pykčiu. Tai buvo matyti iš jos žibančių žalių akių ir nuraudusių skruostų. Kodėl ji pyko, Gideonas nesuprato. Visa glaudžiai susijusi teisininkų bendruomenė žinojo, kad jau pusmetį ji draugauja su jaunuoju Pikardu.
Jis gūžtelėjo plačiais pečiais.
– Visi žino, kad jūs draugaujate.
– Taip ir yra – mes tik draugai, – ramiai tarė ji. – Nei daugiau, nei mažiau.
– Atleiskite, jei užgavau jūsų jausmus.
– Jau sakiau, kad neužgavote.
Gideonas suspaudė lūpas.
– Neketinu ginčytis su jumis dėl tos nekaltai mano ištartos pastabos, už kurią jau atsiprašiau.
– Ar kas apskritai drįsta su jumis ginčytis, Gideonai? – Džoja Makinli buvo akivaizdžiai suirzusi.
– Matyt, drįsta, – nutęsė jis nenuleisdamas nuo jos akių.
– Bet šiuo atveju tai ne ginčas, tai – dialogas, – atkirto ji.
Jis papurtė galvą.
– Neturiu tam laiko, be to, man tai nesvarbu…
– Bet man svarbu.
Ji neleido jam baigti ir priėjo dar arčiau. Atsistojo taip arti, kad jis skruostu jautė šiltą jos burnos kvapą, o jos viršugalvis, stovint ant trijų colių aukštakulnių, atsidūrė tiesiai prieš akis.
Gideonas jau gailėjosi, pradėjęs šią šneką. Jam norėjosi paimti vieną dėžę iš nediduko skaisčiai raudono moters automobilio bagažinės ir pakilus iki Lukano kabineto užsidaryti jame visai dienai.
Gideonui buvo trisdešimt ketveri, jo karjera buvo sėkminga, o trumpi dalykiniai verslo reikalai, kuriais retkarčiais užsiimdavo, nekėlė jam pernelyg didelių rūpesčių. Jis mylėjo du savo brolius ir motiną, tačiau su kitais žmonėmis nemėgo nei bendrauti, nei rodyti jiems savo jausmų.
Tai, būnant su valdingąja Džoja Makinli, buvo nelengva. Ypač dabar, kai ji visą laiką bus šalia, ir jam norom nenorom teks uosti citrininio jos plaukų šampūno aromatą ir stebėti jos žvilgančius raudonus plaukus, kuriuose žėrėjo kaštoninio, auksinio ir cinamono atspalvių sruogos. Neįprastos spalvos buvo natūralios, ne dažytos, Gideonas tai žinojo, nes ir jos sesers plaukai buvo tokie pat.
Kažin, kaip jaustųsi, jei tuos plaukus paliestų? Ar jie būtų tokie pat, kokie atrodo, – švelnūs lyg šilkas? O gal šiurkštūs ir pasišiaušę, kaip ir ji pati…
Suvokęs, kad šitaip elgtis nedera, ir stengdamasis atsikratyti tokių minčių, Gideonas staiga pasitraukė atatupstas ir pažiūrėjo į ją iš aukšto.
– Džoja, aš suprantu, kad mano broliui vedus jūsų seserį, mudu tapome beveik