LITMIR.BIZ

Скачать книгу

bet pastovių klientų. Gal rastume ką nors, kas norėtų pokyčių, ar pagalvotume, ką dar galėtume pirkti, kad taptume regioninėmis oro linijomis.

      Maksas gerai žinojo apie Arkties dvelksmo finansinę padėtį. Jie niekada nepirko verslo, apie jį kaip reikiant nepasidomėję ar kurio sėkme netikėjo. Mažosios oro linijos susidūrė su sunkumais, bet jų įranga buvo gera, o pilotai kvalifikuoti.

      – Tavo tiesa. Oro linijoms trūksta sėkmės.

      Leslė linktelėjo.

      – Man neramu, kad nežinome, kokie tie sunkumai. Oro uoste mums vertėtų turėti savo žmogų.

      – Arba ore, – pridūrė Maksas.

      Leslė pritarė.

      – Jiems reikia lėktuvo piloto. Tas, kuris turi komercinės aviacijos piloto licenciją ir yra sumanus, įsidarbinęs galėtų pašniukštinėti, kas ten vyksta.

      Nuobodulys po truputį ėmė sklaidytis.

      – Manai, kad kuris nors iš mūsų galėtų ten patekti?

      – Jei rastume pilotą, mano kontaktinis asmuo užtartų už jį žodelį Arkties dvelksmo vadovybei.

      – Taip ir padarykime. Aš pažįstu reikiamą žmogų.

      Maksas išmoko skraidyti dar besimokydamas gimnazijoje, vasarą dirbo statybose, kad galėtų sumokėti už pamokas. Prieš dešimtmetį įgijo komercinės aviacijos piloto licenciją. Nors jo gyvenimas pasisuko visai kita kryptimi, rūpinosi, kad toji licencija neprarastų galios. Jam priklausė Cessna ir Otter lėktuvai, ir jis jais skraidė, kai tik pasitaikydavo proga. Jis neturėjo skraidymo Aliaskoje praktikos, bet pakankamai valandų buvo skraidęs Vašingtono ir Oregono valstijose ir tikėjosi, kad į tai bus atsižvelgta.

      Buvo įsitikinęs, jog Leslei pavyks. Ji sumani.

      Jai net abejonių nekilo, ar jis tiks būti mažosios aviacijos lėktuvo pilotu, nes žinojo, kad ir jis sumanus.

      Ir štai Maksui teks daryti tai, ką labiausiai mėgsta. Jis pilotuos lėktuvą.

      Klerė Landstrom hidroplanu Beaver sklandė oro srovėse virš Balteglių Įlankos. Jos keleiviai – tėvas ir sūnus iš Tenesio valstijos – skrido į žvejų namą Takvolnote praleisti savaitę laukinėje gamtoje. Tėvas, Donas Karpenteris, sėdėjo gale ir neatitraukė akių nuo barškančio lango stiklo. Jo sūnus Kailas sėdėjo šalia Klerės priekinėje sėdynėje. Jis buvo aštuoniolikos ir stengėsi atrodyti ramus, bet ji matė, kad jis jaudinasi, nes ne kasdien tenka skristi sėdint šalia pilotės, ir kad mėgaujasi įspūdingiausiu pasaulyje peizažu iš oro. Visi trys bendravo per ausines.

      – Pasirinkote nuostabią dieną paskraidyti, – pasakė Klerė džiaugdamasi saule gal net labiau nei jos keleiviai. – Ten tolumoje Makinlio kalnas, – parodė ji. Kalnas buvo su sniego kepure, puikus, didingas. Ji pažiūrėjo žemyn. Nusišypsojo. – Pažvelkite į kairę, – tarė. – Ar matote banginius?

      Klerė nuleido lėktuvą žemiau ir sklendė virš būrio pilkųjų banginių, kurie šokinėjo iš vandens ir žaidė. Saulės spindulys blykstelėjo nuo nugaros peleko, vienas banginis iškilo į paviršių ir purkštelėjo dulksnos debesėlį.

      – Žiūrėk, – sušuko Kailas, – po vandeniu matyti jis visas. Jie išsiėmė fotoaparatus, akimirką tarp tėvo ir sūnaus atsirado šis tas bendra. Klerė pamanė, kad gal tai ir buvo jų kelionės tikslas.

      Jai niekada nepabosta rodyti turistams savo mėgstamas vietas. Ji pasuko atgal ir dar kartą praskrido, kad jos klientai pasimėgautų žaidžiančiais banginiais, ir padarė viražą, kad Donui pavyktų aiškesnės nuotraukos. Tada nuskrido žvejų namo pusėn.

      – Ponia, esate puiki pilotė, ačiū, – pasakė Donas Karpenteris jai doke iškraunant jų žūklės įrangą.

      – Nėra už ką.

      – Tokia jauna, o jau pilotuojate lėktuvą.

      Klerė nusijuokė. Ne pirmą kartą girdi tokias pastabas.

      – Arkties dvelksmą įkūrė mano seneliai. Pradėjau skraidyti būdama šešiolikos. – Ji nevargino Karpenterių pasakodama savo liūdną istoriją. Kad vieną vakarą jos tėvai grįždami iš pobūvio patyrė automobilio avariją. Dėl to niekas nebuvo kaltas. Susidėjo į viena nelemtos aplinkybės – apledėjęs kelias, prastas matomumas ir senos žieminės padangos, ir automobilis posūkyje nuslydo nuo skardžio. Šis sielvartas ją ištiko, kai buvo penkiolikos, po to jai teko apsigyventi pas senelius. Manė neapkęsianti Balteglių Įlankos ir planavo pabėgti. Bet skausmą iškęsti padėjo begalinė senelių meilė, puikus maistas ir laikas. Kai sukako šešiolika, senelis pasodino ją į antrojo piloto kėdę ir kelias stulbinančias minutes leido valdyti lėktuvą.

      Nuo tos akimirkos Klerė žinojo, koks jos gyvenimo tikslas.

      Jai seniai nebe šešiolika. Jau trisdešimt ne už kalnų. O vis dar labiau nei kas kita patinka skraidyti.

      Kai išlaipino Karpenterius ir baigė iškrauti jų bagažą, jau laukė trys verslininkai, ketinantys grįžti į Albukerkę. Klerė susodino juos į lėktuvą ir visus tris įdėmiai nužvelgė. Iš to, kad buvo įdegę ir gerai nusiteikę, sprendė, jog jie puikiai praleido savaitę.

      – Kaip jūsų kelionė? – paklausė ji.

      – Pasakiška. Sugavome puikią raudonąją lašišą, kokios dar niekada nebuvome ragavę.

      Turėdama galvoje sumą, kurią jie sumokėjo už šią savaitę, Klerė džiaugėsi, kad jiems pavyko pagauti lašišų. Grįžę pasigirs savo draugams, o gal ir patys dar kartą atvyks.

      – Niekur kitur nėra tokių gerų žvejybos vietų kaip čia, – tarė ji į mikrofoną.

      Šįkart net banginiai paįvairino jos, kaip kelionės vadovės, kasdienybę – rado juos toje pačioje vietoje kaip anksčiau. Tad dar kartą nėrė žemyn ir suteikė progą vyrams iš arti pasigrožėti jų žaidimais.

      Nusileidusi Arkties dvelksmo doke Klerė išjungė variklius ir akimirką mėgavosi tyla, tada iššoko iš lėktuvo ir jį pritvirtino.

      Iki kito skrydžio jai buvo likusios porą valandų, tad nuėjo doku ir pasuko ne į administracinį pastatą, bet senelės namų link. Linetei Landstrom, Klerės mylimiausiai pasaulyje, ėjo septyniasdešimt treti. Klerė paprastai rasdavo laiko ją kasdien aplankyti, išgerti puodelį kavos ar suvalgyti sumuštinį. Jiedvi vakarieniaudavo mažiausiai pora kartų per savaitę.

      Trankiai atidarė priekines duris ir eidama į virtuvę linksmai šūktelėjo: Ar yra kavos? – Atsakymą išgirdo negreit.

      Paspartinusi žingsnius Klerė rado senelę sėdinčią prie didelio ąžuolinio virtuvės stalo su paskleistais ant jo dokumentais.

      Ji prisitraukė kėdę, atsisėdo priešais senelę ir, pamačiusi jos veido išraišką, susirūpino.

      – Kas yra?

      Linetė pakėlė akis, ir Klerei pasirodė, kad ji labai susenusi.

      – Mums kilo keblumų. Bankas grasina nutraukti hipotekinės paskolos sutartį.

      Klerė pažvelgė į paskleistus ant stalo dokumentus.

      – Kokią hipotekinės paskolos sutartį?

      Senelė jautėsi prislėgta. Jos balsas drebėjo.

      – Mudu su tavo seneliu šias oro linijas įkūrėme praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, – pradėjo ji, lyg Klerė nežinotų šeimos istorijos. – Skraidinome medienos vertintojus, indėnų vadus, įvairius reikmenis šachtininkams. Talkinome gelbėjimo operacijose. Išvežiodavome paštą. – Ji piktai beldė pirštais į stalą. – Arkties dvelksmas – visas mano gyvenimas. Kaip gali bankas atimti šias oro linijas?

      – Nurimk,

Скачать книгу