LITMIR.BIZ

Скачать книгу

tie sapnai vis dažnėjo. Tačiau ji neketino jų paversti tikrove. Nebuvo pratusi žengti pirmo žingsnio.

      – Manai, turėčiau susitikinėti su meistru?

      Lyg jai pakaktų drąsos pakviesti jį į pasimatymą. Nieku gyvu. Niekada.

      – Nebūtinai susitikinėti. – Terė atidžiai pažvelgė į Suzaną. Paskui pritildė balsą. – Privalai pažadėti, kad niekam neišplepėsi to, ką tau dabar pasakysiu. Gregas yra mielas vaikinas, bet jeigu jo bosas apie tai išgirs, atleis.

      – Apie ką išgirs? – Suzaną nupurtė neaiškios nuojautos drebulys. Naujausias sapnas buvo pats karščiausias. Jie duše…

      – Pameni, kaip buvo siaubinga, kai aš išsiskyriau su Leniu?

      Suzanos dėmesys vėl nukrypo į pokalbį.

      – Klausyk, sutinku, kad tu greičiau atsigavai nei aš Džeradui išėjus, bet tai ne tas pats…

      – Už savo stebuklingą atsigavimą turiu būti dėkinga Gregui, – paaiškino Terė.

      – Tikrai?

      Drebulys virto maloniu dilgčiojimu pilve. Bet nusprendė, kad Gregas tikriausiai turi draugę. Taip gerai atrodantis vyras negali būti laisvas.

      – Kalbėk tyliau. – Terė prisilenkė prie jos. – Dženiferė iš 24 C buto man patikėjo paslaptį. Atrodo, kad Grego specializacija – karjeros siekiančių mūsų namo merginų sudaužytų širdžių gydymas.

      – Nori pasakyti?.. – Vadinasi, jis niekam nepriklauso. Greičiausiai yra Kazanovos tipo, kaip apmaudu. O panašus į vyrą, kuris būna ištikimas vienai moteriai. Sapnuose Gregas prisiekė mylėti tik ją.

      – Tikrai tai ir noriu pasakyti, – patikino Terė. – Jis nuostabus, Suzana. Labai tinkamas būti pakaitiniu vaikinu. Yra žavus ir supratingas, be to, suvokia, kad tokie santykiai jo niekur nenuves, turint galvoje kitokį jo gyvenimo būdą. Atrodo, jam tai patinka.

      – Tai išties nuostabu. – Žinoma, ji niekada neturės drąsos pasinaudoti padėtimi ir įsitempti Gregą į lovą. Tokią patirtį turintis vyras ją baugintų. Tačiau žinios apie jo laisvalaikio pomėgį suteikė naują atspalvį fantazijoms. Akivaizdu, kad jis nėra jos slaptas sielos draugas, galų gale, taip galvoti vaikiška. – Lyg ir kokia miestietiška legenda ar panašiai.

      – Taigi. Name susibūrė savotiška seserija, mes visos prisiekėme neišduoti Grego, kad jis neprarastų darbo. Pasakodama viską tau, įsileidžiu tave į seseriją, bet privalai niekada niekam nieko neišplepėti. Nebent būtum tikra, jog radai mūsų name moterį, kuri yra visiškai patikima ir kuriai reikia Grego paslaugų.

      – Suprantu. Ačiū, kad taip pasitiki manimi.

      – Žinoma, pasitikiu. Kitaip nebūčiau nieko sakiusi. Tačiau tu pati turi pasikalbėti su Gregu ir leisti jam suprasti, kad jo darbui nesukelsi pavojaus. Suprantama, pats jis nežengs pirmo žingsnio. Įprasta pakviesti jį į savo butą ko nors pataisyti, o tada pradėti pasakoti apie nutrūkusius santykius. Jis ims veikti.

      – Neįsivaizduoju.

      – Ne? Tik nesakyk, kad nepastebėjai, koks jo kūnas.

      Suzana išraudo.

      – O, tai aš pastebėjau. – Tiesą sakant, jos sapnai buvo labai aiškūs, ji juose matė kai kurių Grego kūno dalių ir formą, ir dydį. – Tik neįsivaizduoju, kad galėčiau žengti pirmą žingsnį norėdama su juo užmegzti santykius. Nedrįsčiau parodyti iniciatyvos. Tai mano silpnoji vieta, o šio vaikino aš beveik nepažįstu.

      Be to, jis visai kitoks, nei Suzana įsivaizdavo.

      – Čia ir visas žavesys. – Terė pastūmė į šalį tuščią stiklinę. – Juk nekalbame apie ilgalaikius santykius. Skubi pagalba – ir vėl gali riedėti savo keliu.

      – Ne, aš taip negaliu. – Viskas atrodė kažkaip lėkšta, nors ir žaisminga. Seksualiniai nuotykiai jai nebuvo įprastas dalykas. Fantazijos – viena, bet paverstos tikrove jos neišvengiamai tampa širdies skausmu, pavyzdžiui, tėvų skyrybos.

      – Nežinai, ką prarandi, – pareiškė Terė. – Pagalvok. Tai vyksta jau dveji ar treji metai, vadinasi, Gregas turi nemenką merginų širdžių gydymo patirtį.

      Ką jau kalbėti apie tai, kad jis turi pakankamai patirties sustyguoti ir visa kita. Ši mintis užkaitino Suzanai kraują, ir visai nesvarbu, buvo ji nusiteikusi tai pripažinti ar ne.

      – Niekada neišgirsi, kad Gregas ką nors vadintų pedantiška sniego karaliene, – tęsė Terė. – Galvą guldau, jog jis neįtikėtinai romantiškas. Toks buvo ir anksčiau, bet sužinojęs, kokių bjaurių dalykų prikalba ir prikrečia kai kurie vyrai, jis tikrai sugeba padaryti moterį laimingą.

      Suzana pažvelgė į draugę, žvitriai maskatuojančią į uodegą surištais plaukais, vilkinčią raudonos ir violetinės spalvų sportinį kostiumą. Jeigu jai kada teko sutikti moterį, tvirtai laikančią gyvenimo vairą savo rankose, tai tokia buvo Terė. Pati Suzana buvo linkusi leisti įvykiams klostytis savaime. Turėjo pripažinti, kad jai pasitaikantys dalykai ne visada buvo tokie jau puikūs – pavyzdžiui, Džeradas. Jis užmezgė santykius su ja tikriausiai tik iš savanaudiško įsitikinimo, jog sugebės ją paversti seksualia katyte.

      – Tai geras sumanymas, Suzana, – neatlyžo Terė.

      – Žinai, galiu įsivaizduoti, kad tu šito imiesi, nes moki atkakliai siekti tikslo. O aš… aš ne tokia.

      Terė žvilgtelėjo į ją.

      – Žinau, brangute. Iš dalies dėl to ir pasiūliau lankyti sporto klubą. Čia neįmanoma būti pasyviai.

      – Taip, tu čia puikiai tinki, bet pažiūrėk į mane! Aš jaučiuosi apgailėtinai, lyg iš vandens ištraukta žuvis. Nemanau, Tere, kad tai padės man greitai atsigauti. Visuomet buvau atsargi, tai paaiškina, kodėl dirbu finansų analitike, o ne Prekybos skyriuje kaip tu. Ačiū, kad pasitikėjai manimi ir pasidalijai informacija. Pažadu išsaugoti paslaptį.

      – Klausyk, galėtum pakeisti savo įpročius ir imtis šio reikalo. Tu tikrai…

      – Eime, išmėginsime lipynę.

      Tai buvo radikalus būdas užbaigti pokalbį, juo labiau žinant, kaip Suzana bijo lipti ant to treniruoklio, bet kitos išeities neliko, tik grįžti prie Terės numylėtų treniruoklių ir taip atidėti pokalbį apie Gregą, pakaitinį vyrą.

      Suzanai pavyko ištverti lipynę ir irklavimo treniruoklį, nors raumenys įspėjo, kad vėliau jai teks sumokėti už šią beprotybę. Terė neminėjo Grego, kol jos įėjo į namo, kuriame gyveno, vestibiulį.

      Anksčiau Suzana visuomet nurimdavo įėjusi į šį pastatą iš raudonų plytų. Tvirta Jungtinių Amerikos Valstijų centrinei daliai būdinga jo architektūra ir vieta šalia Šiaurės vakarų universiteto jai patiko labiau nei daugiaaukščiai iš plieno ir stiklo prie Mičigano ežero.

      Vestibiulį puošė tikri augalai, ne plastikiniai, o gyva eglė skleidė spygliuočių kvapą. Minkšti baldai priminė vaikystę – panašius turėjo jos tėvai prieš skyrybas, kai gyvenimas dar atrodė saugus. Ji čia išsinuomojo butą, nes vieta atrodė nepavojinga, bet dabar, kai sužinojo apie Gregą, namų jaukumas prapuolė. Jį paplovė povandeninė nevaldomo juslingumo srovė.

      Nevaldomas juslingumas Suzaną nervino. Ji buvo tikra, kad kaip tik dėl jo tėvas įsivėlė į romaną su jauna sekretore ir sugriovė ramų jųdviejų su Bilu, jos broliu, gyvenimą.

      – Ar pagalvojai apie tai, ką anksčiau aptarėme? – pasiteiravo Terė, kai jos įėjo į liftą.

      – Ne, – tarė Suzana. Tai buvo melas. Kiekvieną akimirką, kai negalvojo apie savo žalojamą vargšą kūną, ji mąstė apie Gregą ir jo įdomų papildomą užsiėmimą.

      – Padarysi

Скачать книгу