LITMIR.BIZ

Скачать книгу

du mėnesius jautėsi puikiai. Daugiau nebebuvo ko baimintis.

      Tačiau po trijų dienų vakarop, grįždamas namo iš dar vienos komandiruotės, prie Fajetvilio[7] pravažiavo statybvietėje išraustą gilią duobę. DAR NEUŽKASUS ŠIOS DUOBĖS, Į JĄ ĮVAŽIUOS TAVO AUTOMOBILIS, IR TU ŽŪSI. Iš pradžių Džordžas kone nusikvatojo iš šios minties. Juk tai tik mintis, argi jis to neįrodė? Vis dėlto tą naktį ir vėl niekaip negalėjo užmigti. Taip, įrodė, kad mintis apie Roanoko tiltą – nesąmonė, bet tai dar nereiškia, kad tokia yra ir mintis apie duobę statybvietėje. Juk ji gali būti išties pranašiška. Galbūt mintis apie Roanoko tiltą buvo reikalinga tik tam, kad užliūliuotų jo budrumą? Gal jam iš tikrųjų lemta įkristi į tą duobę? Kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau nerimavo. Apie miegą nebuvo ir kalbos.

      Galbūt jei nuvažiuotų prie tos statybvietės, pavyktų nusiraminti, kaip ir tąsyk, nuvykus prie tilto. Suprantama, šitaip nelabai ką pavyks įrodyti. Net jei sėkmingai nuvažiuotų prie duobės ir grįžtų atgal, gal nesuvaldęs automobilio į ją įlėks kurią nors kitą dieną, kaip ir buvo pasakyta.

      Tačiau jį graužė toks nerimas, kad galbūt vertėjo pabandyti. Vidurnaktį Džordžas vėl apsirengė ir ištipeno iš namų. Jis jautėsi kvailai ir negalėjo patikėti, kad pasiekęs Fajetvilį ir pastovėjęs prie duobės krašto, grįždamas atgal, išties pajuto palengvėjimą – didžiulį palengvėjimą. Jis vėl atgavo pasitikėjimą savimi ir jautėsi savo gyvenimo šeimininkas. Užmigo vos grįžęs namo ir kelias valandas mėgavosi ramybe.

      Ligotos Džordžo fantazijos tapdavo vis įtaigesnės ir vis labiau alinančios. Kone kasdien jam važiuojant automobiliu galvoje gimdavo vis naujos mintys apie jo mirtį. Pradėjus gilintis į tas mintis, nerimas tapdavo toks didelis, kad neištvėręs pasiduodavo neįveikiamam norui grįžti atgal į tą vietą, kurioje jį būdavo užklupusi viena ar kita mintis. Paskui kuriam laikui nusiramindavo, bet jau kitą dieną imdavo graužtis dėl naujos minties ir viskas prasidėdavo iš pradžių.

      Džordžas ištvėrė dar šešias savaites. Dažną naktį važinėdavosi po Karolinos apylinkes, miegodavo vis mažiau, neteko septynių kilogramų. Su baime laukdavo tų dienų, kai vėl reikės kur nors važiuoti ar eiti į darbą. Jo rezultatai ėmė prastėti. Kai kurie klientai buvo pradėję skųstis. Jis tapo irzlus bendraudamas su vaikais. Galų gale vieną vasario vakarą jis nebeištvėrė. Iš nevilties apsipylęs ašaromis papasakojo Glorijai apie savo kančias. Apie mane Glorija buvo girdėjusi iš savo draugės. Jos skambučio sulaukiau kitą rytą, o tos pačios dienos popietę pirmą kartą susitikau su Džordžu.

      Paaiškinau, kad jam – tipiški obsesinės-kompulsinės neurozės simptomai, kad jį persekiojančias mintis mes, psichiatrai, vadiname obsesijomis, o poreikis grįžti į tą vietą, kur aplankė mintis, yra kompulsija, neįveikiamas noras.

      – Jūs teisus! – sušuko jis. – Šis noras – tikrai neįveikiamas. Nenoriu grįžti ten, kur man į galvą šauna tos mintys, žinau, kad tai kvaila. Tiesiog noriu jas pamiršti ir užmigti. Bet negaliu. Tarsi kažkas verstų mane apie tai galvoti, keltis naktimis ir važiuoti atgal. Nieko negaliu su savimi padaryti. Jaučiuosi privaląs vėl ten sugrįžti. Ir tai yra visų sunkiausia. Jeigu mane kankintų tik mintys, manau, kad ištverčiau, tačiau tas neįveikiamas noras vėl grįžti į tą vietą mane pribaigs. Nebegaliu užmigti, kraustausi iš proto, ištisom valandom svarstydamas – važiuoti ar nevažiuoti atgal. Šie kompulsiniai norai daug blogiau negu (kaip ten jas vadinate?) visos tos obsesijos. Būtent dėl jų baigiu išprotėti, – Džordžas staiga nutilo ir išgąstingai pažvelgė į mane. – Manote, kad kraustausi iš proto?

      – Ne, – tariau. – Vis dar labai mažai jus pažįstu, tačiau iš pirmo žvilgsnio nematau jokių beprotybės požymių ar kažko blogiau. Tai – tik sunki neurozė.

      – Norite pasakyti, kad ir kitus žmones persekioja tokios pačios įkyrios mintys ir neįveikiami norai? – entuziastingai paklausė Džordžas. – Net ir tuos, kurie nėra psichiniai ligoniai?

      – Jūs teisus, – atsakiau. – Galbūt juos apninka įkyrios mintys ne apie mirtį, ir jie negali atsispirti kokiems nors kitiems norams, tačiau nepageidaujamos mintys ir priverstinis elgesys atitinka tą patį modelį, – paskui Džordžui paaiškinau, kokios obsesijos nustatomos dažniausiai, pavyzdžiui, kad yra žmonių, kuriems labai sunku išeiti iš namų vykstant atostogauti, nes jų neapleidžia mintis, kad neužrakino durų, todėl vis grįžta įsitikinti, ar jos užrakintos.

      – Ir aš taip elgiausi! – šūktelėjo Džordžas. – Man netgi teko tris ar keturis kartus patikrinti, ar išjungta viryklė. Tai gerai. Kitaip tariant, esu toks kaip ir kiti?

      – Ne visai, Džordžai, – atsakiau. – Nors daugelį žmonių – beje, dažnai tai būna daug pasiekę žmonės – graužia šioks toks nerimas dėl to, ar yra saugūs ir ar ko nors nepamiršo, jie naktimis nelaksto laukais negalėdami atsispirti neįveikiamiems norams. Jūsų gyvenimą griauna sunki neurozė. Ją galima išgydyti, tačiau gydymas – psichoanalitinė psichoterapija – bus nelengvas ir reikės daug laiko. Jūs neišprotėsite, tačiau esu įsitikinęs, kad jūsų sutrikimas – sunkus. Mano manymu, be visapusiško gydymo jūs ir toliau žlugdysite savo gyvenimą.

      Po trijų dienų, kai Džordžas pas mane apsilankė antrą kartą, jis buvo iš esmės pasikeitęs. Per pirmąjį susitikimą jis ašaringai man pasakojo apie savo kančias ir kone maldavo patvirtinti, kad nieko blogo nenutiks. Dabar nuo jo sklido perdėtas pasitikėjimas savimi. Tai buvo atsaini visažinio žmogaus laikysena, kurią vėliau pavadinsime „kietuolio Džo“ įvaizdžiu. Pabandžiau daugiau sužinoti apie jo kasdienį gyvenimą, tačiau nelabai turėjau už ko užsikabinti.

      – Tiesą sakant, neturiu, ko skųstis, gydytojau, išskyrus tas retsykiais užplūstančias įkyrokas mintis ir norus. Beje, nuo pas-kutinio apsilankymo pas jus taip nenutiko nė karto. Na, žinoma, turiu visokių rūpesčių, bet tai neturi nieko bendro su tikromis problemomis. Štai, pavyzdžiui, negaliu apsispręsti, ar namą perdažyti šią vasarą, ar palaukti iki kitos. Bet tai tik rūpestis, o ne problema. Banke turime pakankamai pinigų. Man dar rūpi, kaip mokykloje sekasi vaikams. Mūsų vyriausiajai, trylikametei Deborai, tikriausiai prireiks kabių. Džordžas jaunesnysis, kuriam vienuolika, nelabai gerai mokosi. Jis nėra nei negabus, nei nevykėlis, tiesiog jam labiau rūpi sportas. O šešiametis Kristoferis dar tik pradeda lankyti mokyklą. Su juo paprasčiausia. Jį, ko gero, galėčiau pavadinti savo numylėtiniu. Reikia pripažinti, kad širdyje jis man yra mielesnis už du vyresniuosius, tačiau stengiuosi to neparodyti ir, manau, man visai neblogai sekasi, taigi, čia irgi ne problema. Esame tvirta šeima. Mano santuoka puiki. Na taip, Glorija gali būti labai aikštinga. Kartais man netgi atrodo, kad ji elgiasi išties šlykščiai, bet turbūt visos moterys tokios. Tos jų dienos ir panašūs dalykėliai.

      Mūsų seksualinis gyvenimas? Tikrai viskas gerai. Neturiu kuo skųstis. Žinoma, būna ir taip, kad Glorija būna šlykščiai nusiteikusi, ir nė vienas iš mūsų nieko nenorime, bet juk tai normalu, ar ne?

      Vaikystė? Reikia pripažinti, kad ji nebuvo tokia jau šviesi. Kai buvau devynerių, tėvą ištiko nervinis priepuolis. Jam teko gultis į ligoninę. Lyg ir girdėjau kalbant, kad jam – šizofrenija. Ko gero, dėl to praeitą kartą ir jaudinausi, kad nepagalvotumėte, jog kraustausi iš proto. Turiu pasakyti, kad man labai palengvėjo, kai mane nuraminote. Juk mano tėvas taip niekada ir nepasveiko. Keletą kartų jis buvo grįžęs iš ligoninės namo, bet paskui visuomet tekdavo važiuoti atgal. Na taip, kartais jis elgdavosi kaip tikras beprotis, bet ne daug apie tai teatsimenu. Prisimenu, kaip tekdavo lankyti jį ligoninėje. Negalėdavau to pakęsti, man būdavo mirtinai gėda, be to, ta vieta buvo tokia šiurpi. Vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse apskritai nustojau jį lankyti, o kai mokiausi koledže, jis mirė. Taip, jis mirė jaunas, manau, kad tada visiems palengvėjo.

      Nemanau, kad dėl viso to kentėjau. Mudu su seseria, kuri dvejais metais už mane jaunesnė, sulaukdavome pakankamai dėmesio.

Скачать книгу