ТОП просматриваемых книг сайта:
Melo žmonės. Morgan Scott Peck
Читать онлайн.Название Melo žmonės
Год выпуска 1983
isbn 978-5-415-02394-3
Автор произведения Morgan Scott Peck
Издательство Vagos prekyba
Per porą dienų Bobis pradėjo keistis. Ir iš tikrųjų, kelis kartus jį aplankius Helenai, sužinojus, kad gyvens naujoje vietoje, o seselėms bei slaugėms užtikrinus puikią priežiūrą, jo būklė sparčiai taisėsi. Po trijų ligoninėje praleistų savaičių jis buvo perduotas Helenos globon. Žaizdos ant jo rankų buvo virtusios randeliais, ir jam jau neblogai sekėsi juokauti su ligoninės darbuotojais. Po šešių mėnesių Helena man pranešė, kad jam sekasi visai gerai ir kad jo pažymiai vėl pagerėjo. Iš jį gydančio psichiatro sužinojau, kad jiems pavyko užmegzti artimą tarpusavio ryšį, bet jis dar tik pradėjo mokytis suvokti psichologinę savo tėvų prievartą ir elgesį su juo. Po to pokalbio apie Bobį daugiau nieko negirdėjau. O Bobio tėvus po pirmojo susitikimo mačiau dar vos du kartus ir tik po kelias minutes, kol Bobis dar gulėjo ligoninėje. Atrodė, kad to visiškai pakanka.
Pas psichiatrą atvestas vaikas paprastai vadinamas identifikuotu pacientu. Toks pasakymas mums, psichoterapeutams, rodo, kad tėvai – ar kokie nors kiti identifikuojantys asmenys – mano, jog vaikas yra ligonis, kitaip tariant, jį laiko sutrikimų turinčiu žmogumi, kurį reikia gydyti. Šį posakį vartojame todėl, kad įpratome skeptiškai vertinti tokį identifikavimo procesą. Dažniausiai pradėję aiškintis problemos priežastis, suprantame, kad tai – ne vaiko, o jo tėvų, šeimos, mokyklos ar aplinkos problema. Paprasčiau tariant, tampa aišku, kad gydymas reikalingas ne tiek vaikui, kiek jo tėvams. Nors būtent tėvai nusprendžia, kad vaikui būtina pagalba, paprastai tokios pagalbos labiau reikia jiems patiems – identifikuojantiems žmonėms. Tai jie turėtų tapti mūsų pacientais.
Tą puikiai įrodė Bobio istorija. Nors jis buvo apimtas sunkios depresijos ir jam reikėjo skubios pagalbos, dėl jo depresyvių nuotaikų kaltas ne jo paties, bet jo tėvų elgesys. Tokia prislėgta nuotaika buvo savaime suprantama. Jo vietoje taip būtų jautęsis bet kuris penkiolikmetis. Liguista iš esmės buvo ne jo būklė, bet šeimos aplinka, į kurią jis natūraliai reagavo užsisklęsdamas savyje.
Vaikams – net ir paaugliams – jų tėvai prilygsta dievams. Iš tėvų elgesio vaikai ima pavyzdį, kaip reikėtų elgtis. Vaikai retai sugeba objektyviai palyginti savo tėvus su kitų vaikų tėvais ir nemoka realiai įvertinti jų elgsenos. Jei tėvai su vaiku elgiasi blogai, vaikas paprastai ima manyti esąs blogas. Jei šeimoje vaikas vadinamas bjauriu, kvailu ir netikėliu, tokiu jis save laikys ir užaugęs. Vaikystėje meilės nepatyrę vaikai mano, kad jų mylėti neįmanoma. Todėl apibendrintas vaiko raidos dėsnis būtų toks: kai vaikas negauna pakankamai tėvų meilės, dėl to dažnai ima kaltinti save ir susidaro tikrovės neatitinkančią neigiamą nuomonę apie save.
Pirmą kartą patekęs į ligoninę Bobis tiesiogine prasme gręžė savyje skyles ir pamažu ardė savo išorinį sluoksnį, tarsi būtų jautęs, kad jo viduje, po oda, gyvena kažkoks blogis, kurį reikia iškrapštyti. Kodėl?
Jei nutinka taip, kad nusižudo kuris nors iš mums artimų žmonių, praėjus pirmajam šokui (jei tik esame nepraradę įprasto žmogiškumo ir sąžinės) pirmiausia paklausime savęs, ką padarėme ne taip. Tikriausiai taip pat elgėsi ir Bobis. Iš karto po Stiuarto mirties jis, ko gero, prisiminė įvairiausius judviejų kivirčus: kad prieš savaitę išvadino brolį puskvaišiu, kad prieš mėnesį peštynių įkarštyje jam įspyrė, kad tuomet, kai Stiuartas jį erzindavo, jis dažnai trokšdavo, jog brolis išnyktų amžiams. Bobis tikrai bent jau šiek tiek jautėsi kaltas dėl Stiuarto mirties.
Būtent tada ir turėjo įvykti tai, kas būtų įvykę kiekvienoje normalioje šeimoje: tėvai turėjo bandyti jį paguosti. Jie turėjo pasikalbėti apie Stiuarto savižudybę, paaiškinti, kad, nors patys to ir nesuprato, Stiuartas sirgo psichikos liga. Jiems derėjo paaiškinti, kad žmonės nesižudo dėl menkų kivirčų ar broliškų peštynių. Turėjo pasakyti, kad jei kas ir kaltas dėl jo savižudybės – tai jie, tėvai, kurie buvo svarbiausi žmonės Stiuarto gyvenime. Tačiau kiek man pavyko sužinoti, Bobis nieko panašaus neišgirdo.
Nesulaukęs jam taip reikalingos paguodos, Bobis akivaizdžiai užsisklendė savyje, ėmė prasčiau mokytis. Tada jo tėvai turėjo pradėti aiškintis, kas vyksta, arba, jei to nesugebėjo padaryti patys, turėjo kreiptis pagalbos į specialistus. Tačiau net ir rekomendavus mokyklos pedagogams jie nieko nesiėmė. Matydamas, jog jo prislėgta nuotaika niekam nerūpi, Bobis tikriausiai pamanė, kad tai tik įrodo jo kaltę. Jo prislėgta nuotaika niekam nerūpėjo todėl, kad jis nusipelnė taip jaustis, privalėjo kentėti ir graužtis.
Artėjant Kalėdoms Bobis jau ėmė save vaizduotis užkietėjusiu nusikaltėliu, o tuomet visai netikėtai jam buvo įteiktas brolio savižudybės ginklas. Kaip jam reikėjo suprasti šios „dovanos“ reikšmę? Argi jis galėjo galvoti taip: „Mano tėvai – blogi žmonės ir todėl trokšta mane pribaigti, kaip tikriausiai pribaigė ir mano brolį“? Vargu. Lygiai taip pat būdamas tik penkiolikos jis negalėjo pasakyti sau ir štai ko: „Tėvai šautuvą man padovanojo tik todėl, kad yra tingūs, atsainūs ir primityvūs žmonės. Ir mane ne itin myli – na ir kas?“ Kadangi jis jau buvo tvirtai patikėjęs esantis blogas žmogus ir buvo dar per jaunas, kad galėtų suprasti, koks iš tikrųjų buvo jo tėvų elgesys, tokią dovaną galėjo suvokti tik vienaip, kaip tiesioginį nurodymą jam pačiam: „Imk brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, ir pasielk taip pat. Tu nusipelnai mirties.“
Laimė, Bobis iš karto to nepadarė. Psichologiniu požiūriu jam buvo likusi vienintelė įmanoma galimybė: jis viešai pavertė save nusikaltėliu, kad galėtų būti nubaustas už blogus darbus, o jam atsidūrus kalėjime, visuomenė būtų nuo jo apsaugota. Jis pavogė automobilį. Pačia tikriausia prasme, jis vogė tam, kad išgyventų.
Visa tai – tik mano samprotavimai. Man nepavyko tiksliai išsiaiškinti, kokios mintys sukosi Bobio galvoje. Visų pirma, paaugliai yra patys didžiausi slapukai. Jie nelinkę savo vidiniais išgyvenimais dalytis su kitais, juolab su nepažįstamu suaugusiu žmogumi, gąsdinančiu baltu chalatu. Tačiau net ir tada, jei būtų norėjęs ir galėjęs man išsipasakoti, jis vis tiek nebūtų galėjęs man viso to pasakyti, nes ir pats dar aiškiai nesuvokė, kas dėjosi jo viduje. Suaugusių žmonių mąstymo procesas dažnai vyksta pasąmonėje. Vaikų ir paauglių mintys beveik visada kyla iš pasąmonės. Jie jaučia, priima sprendimus ir elgiasi vienaip ar kitaip beveik nesuprasdami, kodėl. Todėl apie tai, kas vyksta, turime spręsti iš jų elgesio. Dabar jau žinome, kad pagal jų elgesį galima nepaprastai tiksliai pasakyti, kas dedasi jų galvose.
Remdamiesi tokiais stebėjimais galime suformuluoti kitą vaiko raidos dėsnį, kuris susijęs su blogio problema: kai vaikas daug ir dažnai kenčia nuo pabrėžtinai blogo tėvų elgesio, jis dažniausiai ima neteisingai vertinti tikrąją padėtį, įtikėdamas, kad pats yra blogas.
Susidūręs su blogiu, net ir pats išmintingiausias bei labiausiai savimi pasitikintis suaugęs žmogus paprastai sutrinka. Galima tik įsivaizduoti, kaip turi jaustis patiklus vaikas, patiriantis blogį, kuris kyla iš jo mylimiausių žmonių, nuo kurių jis priklauso. Be to, dar reikia nepamiršti, kad blogio pritvinkę žmonės neigia savo ydas ir paprastai dėl jų stengiasi apkaltinti kitus. Tad nenuostabu, kad, nepajėgdami suvokti tikrosios padėties, vaikai pradeda nekęsti savęs. Nėra ko stebėtis, kad Bobis gręžte gręžė skyles savo rankose.
Tada pasidaro aišku, kad mūsų identifikuotas pacientas Bobis buvo ne tiek ligotas pats, kiek jo būsena atspindėjo itin liguistą jo tėvų elgesį. Taip tikriausiai būtų reagavę dauguma vaikų. Nors buvo tvirtinama, kad būtent