LITMIR.BIZ

Скачать книгу

regis, ganėtinai dideles. Galbūt atvers jas ir man.

      – Atleisk, – atsakė jie, pamanę, jog prašau išmaldos, o tai buvo panašu į tiesą. – Nieko neturim.

      Liūdna, bet ir aš ištariau tuos pačius žodžius benamiui gatvėje atsisakydamas padėti, nors žinojau, kad galiu.

      Kitas vyrukas, į kurį kreipiausi, buvo turistas – aš bent jau taip nusprendžiau, nes jis mokėjo Geležiniam Žmogui, kad galėtų su juo nusifotografuoti. Ne tikram Geležiniam Žmogui, o vienam iš daugybės besistengiančių pragyventi aktorių, kurie, apsivilkę kaip filmo herojai, klaidžiojo Holivudo bulvaru. Kai nuotrauka jau buvo padaryta, aš papasakojau apie savo kelionę.

      Turistas tik papurtė galvą it nusivylęs tėvas: „Liaukis dykinėti ir prašinėti praeivių pinigų, brolyti!“

      Ką gi. Dabar žinau, kodėl praėjusį vakarą abejojau pats savimi. Jaučiausi kaip visiškas kvailys. Vaikštinėjau po Holivudo bulvarą su ryškiai geltonu kanistru degalams ir pasakojau žmonėms apie savo kelionę, o jie šaipėsi iš manęs. To nebuvo scenarijuje. Bent jau mano parašytame.

      Nusprendęs, kad galbūt artimiausioje degalinėje seksis geriau, palikau Holivudo bulvaro džiungles. Atsisėdęs ant suoliuko prie autobusų stotelės priešais degalinę pamėginau atsipalaiduoti. Kitaip tariant, klausiau savęs, kaip ruošiuosi apkeliauti visą pasaulį, jei net neįstengiu išvažiuoti iš Los Andželo. Gal Lina buvo teisi? Gal visas šis planas yra tik dar vienas bandymas pabėgti?

      Daug anksčiau, kai dar nepažinojau Linos, susitikinėjau su gražia, sumania, išprususia ir malonia moterimi vardu Mišelė. Tiesą sakant, man labai pasisekė, nes visus šiuos nuostabius bruožus turi ir Lina. Bet savo palyginimo aš dar nebaigiau. Su Mišele kartu praleidome penkerius metus. Kartu gyvenome, kartu ruošdavome vakarienę, pasiėmėme iš prieglaudos šunelį. Tačiau vieno dalyko nepadarėme, tai yra aš neįstengiau padaryti – susituokti.

      Mišelei nusibodo laukti. Ji pagrasino palikti mane. Man pavyko ją įtikinti, kad prieš viską mesdami turėtume apsilankyti pas psichologą, žmogų, kuris suprastų mano padėtį ir paaiškintų Mišelei, jog santuoka negarantuoja, jog sutuoktiniai laikysis įsipareigojimų.

      Baigiantis ketvirtam seansui mudu su Mišele nebenorėjome net kalbėtis vienas su kitu, o psichologė pavargo šnekėti viena. Ji atsilošė kėdėje ir pasiūlė, prieš ateinant pas ją dar kartą, mums patiems šiek tiek padirbėti.

      – Jūs mus metate? – paklausiau jos.

      – Ne. – Psichologė nervingai nusijuokė. – Tiesiog nemanau, jog jūs tam pasiruošę. Santuoka nėra vien vestuvės. Tuokiantis užmezgamas ryšys, galintis ištverti viską, kad ir kas gyvenime nutiktų. Tai milžiniškas įsipareigojimas. Jam reikia daug pastangų ir kantrybės.

      Sėdėdamas ant suoliuko svarsčiau, ar man netrūksta kantrybės. Vos tik kas nors gyvenime nepavyksta, susirandu ką nors kita. Nemėginu visko išsiaiškinti ir pataisyti, tiesiog pakeičiu tai kuo kitu. Pradėjau dvejoti, ar tik ir ši kelionė nesibaigs taip pat. Ar turėsiu užtektinai kantrybės sulaukti gerumo?

      Pakėlęs akis pamačiau artyn einantį vyrą. Tai buvo Dvaitas. Iš karto oficialiai pareiškiu: Dvaitas buvo pirmas mano angelas. Panašus į jauną Džeimį Foksą, su šauniais veidrodiniais akiniais nuo saulės ir baltu rankšluosčiu, kurį buvo nepaaiškinamai persimetęs per petį it koks bokso treneris (daugeliu atžvilgių jis man toks ir buvo), Dvaitas pastebėjo mane sėdintį ant suoliuko ir linktelėjo.

      Man to pakako. Pašokęs iš vietos puoliau pasakoti apie sumanytą kelionę:

      – Keliauju per pasaulį su geltonu motociklu pasitikėdamas… na, tik žmonių gerumu. Čia mano degalų kanistras. Man reikia degalų. Negalėsiu išvažiuoti net iš savo namų, jeigu niekas pirmą kartą nepripildys man šio kanistro.

      Esu tikras, kad už tokį trumpą pristatymą rinkodaros pamokoje būčiau gavęs nepatenkinamą pažymį, bet Dvaitas susidomėjo.

      – Keliauji aplink pasaulį vien tikėdamasis žmonių gerumo? Geltonu motociklu? Tikrai? – pakartojo jis mano žodžius.

      – Tikrai, – patvirtinau.

      – Nu, nejaugi?

      – Taip, suprantu, kad skamba beprotiškai, bet tai tiesa ir man reikia tavo pagalbos, – pasakiau ir nutilęs laukiau.

      – Gerai, – tarė jis gūžtelėjęs pečiais.

      Pašokęs apkabinau jį, vos nepargriūdamas drauge su juo ant žemės.

      – Galėčiau tave išbučiuoti! – sušukau.

      – Tik jau nereikia, – nusijuokė Dvaitas ir mes nuėjome su kanistru prie kolonėlės.

      Įdomiausia, kad Dvaitas čia net nesipylė degalų, jis net neturėjo automobilio. Tačiau turėjo svajonę. Sužinojau, jog anksčiau dirbo sunkvežimio vairuotoju ir važinėjo po visą šalį, bet niekad neturėjo galimybės sustoti ir geriau pažinti miestus ir miestelius, pasitaikiusius jo kelyje.

      – O, žmogau, – susižavėjęs kalbėjo jis. – Kaip norėčiau padaryti ką nors panašaus kaip tu. Visada troškau kur nors iškeliauti. Na, supranti, pamatyti pasaulio.

      – Tai kodėl nekeliauji? – paklausiau, nors ir žinojau atsakymą.

      Daugelį iš mūsų varžo finansinės galimybės, mes negalime išsiveržti iš savo pasaulėlių ir atsisakome tų pasaulių, kurių galbūt niekada neturėsime progos aplankyti.

      – Tiesiog tai sudėtinga, – paaiškino jis. – Turi dirbti, kad galėtum keliauti, o keliauti negali, nes turi dirbti.

      Dvaitas gūžtelėjo pečiais, tarsi tai jam nieko nereikštų, bet aš pamačiau, kaip trumpam dingo jo kaukė ir akyse akimirkai sužvilgo ilgesys – troškimas laisvės, kurią aš ruošiausi patirti, ypač dabar, gavęs pirmą pilną kanistrą degalų.

      Užsirašiau Dvaito duomenis, kad galėčiau jam papasakoti apie savo kelionę po pasaulį. Tam ir pasiėmiau nešiojamąjį kompiuterį – ruošiausi rašyti tinklaraštį visiems, kurie norės manęs klausytis, ir nuolat pranešti Linai, draugams ir artimiesiems apie tai, kaip man sekasi. Be to, tokiu būdu tikėjausi užmegzti artimesnį ryšį su visais naujais draugais, kuriuos sutiksiu per šią kelionę.

      Su Pirmuoju Gerumu išvažiavęs iš savo gatvės, dar keturiasdešimt penkias minutes burzgiau Los Andželo spūstyje, kol pagaliau prieš akis atsivėrė platus greitkelis ir galėjau padidinti greitį. Važiuodamas mąsčiau apie Dvaitą, troškau, kad kada nors ir jis pajustų tokią pakilią nuotaiką, jausmą, kai kiekviena kūno ląstelė net pulsuoja viltimi. Žinoma, aš dar kartą palikau už savęs buvusį gyvenimą ir riedėjau į saulėlydį. Aišku, tai buvo visiškai beprotiška idėja su pašėlusiomis, sunkiai suvokiamomis galimybėmis, bet saulei atsimušant nuo mane supančių dykumos smėlynų mačiau du sakalus, skrendančius priekyje manęs, ir pasaulis atrodė nuostabus kaip niekada anksčiau.

      Sustojau Mirties slėnyje, beveik pusiaukelėje iki Las Vegaso, nes degalų bakas jau buvo apytuštis. Ten sutikau dar vieną gerąjį samarietį ir jis svilinančioje kaitroje pripylė man degalų. Vėl leidausi į kelią ir netrukus jau stovėjau prie visame pasaulyje žinomo Las Vegaso ženklo. Iš tiesų, sveiki atvykę į Vegasą.

      Pasielgiau smerktinai pastatęs motociklą draudžiamoje vietoje ir meldžiausi, kad aplink nesisukiotų eismo priežiūros pareigūnų. Tikriausiai neįmanoma atvažiuoti į Las Vegasą ir nepadaryti nė vienos nuodėmės. Pirmas žmogus, į kurį kreipiausi ieškodamas vietos pernakvoti, buvo Džinas Simonsas*. Gerai, gal ne tikrasis Džinas Simonsas, bet nepaprastai į jį panašus žmogus. Pamaniau, jog tokia miegamojo garsenybė tikrai turės kokį vieną laisvą kambarėlį ir man. Klydau. Taip pat suklydau dėl trijų meksikiečių imtynininkų su kaukėmis. Popietė sparčiai ritosi į vakarą, o aš pamažu netekau vilties.

      Žingsniavau Frimonto

Скачать книгу