LITMIR.BIZ

Скачать книгу

tokią, kai ją pykdė smulkmenos. O gal prieš mirtį ji norėjo vaizduotėje išvysti dieną iš tų laikų, kai ji tebuvo netekėjusi mergaitė, laikų, kai niekas nejaudino labiau už suknelę dėžėje, supakuotą į šilko popierių, suknelę dėl būsimo jaunikio; nieku gyvu nebūtų galvojusi apie savo vyrą. Ji įsikando į lūpą – netgi priverstinai negalėjo išguiti vyro iš savo minčių. Jeigu ką tik kambarį nušvietęs sprogimas būtų kliudęs namą, jos paskutinė mintis būtų likusi apie santuoką. Nauja papliūpa privertė trūkčioti raumenis, tačiau sprogimai nekėlė jokio jausmo ir ji nebesigūžė.

      Mintis apie žūtį kartu su miestu šovė jai į galvą dieną prieš motinai išvykstant ir liko tūnoti, tarytum niekados nebūtų norėjusi nieko daugiau. Talinas jai vis dėlto patiko, o anyta – ne, ir anyta dabar buvo Armių vienkiemyje. Mama norėjo išginti tenai ir Juditą, beveik visa šeima dabar gyveno po tetos Leonidos sparnu, juk tokiomis akimirkomis saugu būti su artimaisiais.

      – Ačiū Dievui, kad tavo tėvas to nemato. Padalykime papildomas burnas taip: viena mano sesuo pasiims mane, o kita – tave. Tik kuriam laikui. Judita, ir pasistenk kaip nors sutarti su savo anyta.

      Judita nudavė sutinkanti, kad tik motina išvyktų. Pas tetą Leonidą ji nevažiuos. Judita nepalaikė mamos lūkesčių dėl pergalės, bet mintyse ji buvo dėkinga, kad plaučių uždegimas pakirto tėvą dar tuomet, kai šalyje viskas buvo gerai, tėtis nebūtų pakėlęs bolševikų tvarkos ir Johano dingimo. Sovietų Sąjungos žmonių ištekliai buvo begaliniai, kodėl padėtis turėtų pasikeisti kaip tik dabar? Kodėl ji nepasikeitė prieš birželio tremtį, prieš suimant brolį? Kovų dundesys sunkiais ir purvinais patrankų ratais rieda tolyn ir nužudys juos visus, štai ir viskas. Judita užsimerkė, kambaryje buvo šviesu: padange sklandantys šviesos pluoštai panėšėjo į Joninių fejerverką prie Piritos paplūdimio paviljono, tuomet jau ištisi metai ji buvo tituluojama ponia. Tada Juditos klausa buvo be priekaišto ir rūpesčiai visai kiti, ji vangiai ilgėjosi vyro, arba tikriau – įvaizdžio, kurį tas jai paliko. Ir Joninių vakaro Piritoje ji tikrai troško, labai troško. Ji įsisvajojo į vasaros naktį Piritoje, sutelkdama dėmesį į degančias deguto statines, mišką, kuris ošė, tarsi jame būtų kukavusi gegutė. Liežuvio galiuku ji lyžtelėjo kiek suskeldėjusį, kiek išsklidusį lūpdažį, bet jai buvo nesvarbu, nes tai reiškė, kad jos lūpas bučiavo, o muzikantai stengėsi iš peties, daina pasakojo apie praeinantį jaunystės sapną, kaip briedis geria prie šaltinio, jis rūpesčių jokių neturi, ir naktis buvo kupina čiauškesio apie paparčio žiedą, o čiauškėjimus lydėjo juoko protrūkiai, ir netekėjusios Juditos draugės kvatojo, valiūkiškai purtydamos savo šukuosenas, joms viskas buvo priešaky ir Joninių nakties burtai galėjo išpildyti visus troškimus. Judita jautė, kaip ponios padėtis rantė jai skruostų odą, jos kūno lieknumą ir alsavimo lengvumą. Kadangi tai nežadino jokio susižavėjimo, prieš drauges ji vaidino patyrusią moterį, truputį protingesnę, truputį geresnę, ir, kaip dera patyrusiai moteriškei, iškalbingai laikėsi savo vyro rankos ir kartu stengėsi užgniaužti karčią pavydo sėklą – juk draugės dar nebuvo nieko išsirinkusios ir niekas jų nenuvedė prie altoriaus. Bet čia Juditos vyras nusitempė ją šokti, kartodamas dainos žodžius, kad jo žmonelė maža kaip laikrodėlis, ir tasai švelnumas jo balse nušokdino juos toliau nuo kitų, orkestras jau grojo kitą melodiją, nerūpestingi briedžiai buvo pamiršti, ir Judita prisimins, kodėl ji ištekėjo už savo vyro.

      Šią naktį. Šįkart jai pavyks. Judita išsigandusi atsimerkė, ji vėl galvojo apie savo vyrą. Išvydo brėkštant saulę nuo Suomijos įlankos. Tačiau tai ne saulėlydis, o bėgančio jūra Raudonojo Talino žara, flotilės klykavo kaip išbaidyti paukščiai. Traukimosi garsai. Judita nusvirduliavo per kambarį ir, perėjusi grindis, atsirėmė į sieną. Ji negalėjo patikėti, kad bolševikai bėga. Susmukusi miegamojo kampe, ji perprato, kad Liuftvafės mašinas domino vien sprunkantys laivai, ne Talinas, tačiau tai nesukėlė jokio jausmo. Linkstančios kojos puikiai atminė, ką reiškia lėktuvo ūžesys: reikėjo bėgti į krūmus, kur nors slėptis, kaip ir tada, kai buvo kaime, padėjo Rozalijai ir tetai varyti naminę, ir, danguje netikėtai pasirodžius priešui, teta apvertė bidoną, jos puolė po medžiais, dūsuodamos įsispoksojo į žemai praskrendantį lėktuvą, kurio pilvas, laimei, buvo tuščias.

      Judita atsišliejo nugara į sieną, tvirtai įrėmė kojas į grindis. Ji buvo pasirengusi sprogimui. Nors oras buvo pritvinkęs karo dvoko, visi pažįstami kvapai niekur nedingo, tapetai vis tebedvelkė senukų namais, saugiais ir tolimais. Judita prispaudė nosį prie tapetų. Jų raštas buvo toks pat, toks senoviškas kaip Johano namuose, tuose kambariuose, kur Judita gyveno su savo vyru, laukdama, kol bus pastatytas nuosavas namas. Bet namo nebepastatė, jinai niekuomet nerinks jam baldų. Ir nebepamatys savo namuose naujutėlaičių tapetų su vandens lelijomis, kuriuos buvo išsirinkusi Fr. Martinsono tapetų sandėlyje, – pirma ne kartą buvo apsigalvojusi ir dėl kiekvieno gėlių rašto spėjusi susiginčyti su savo vyru ir broliu, ir su broliene, nors brolienė bent suprato, kaip svarbu išsirinkti sienų apdailą. Kai Judita visiškai apsisprendė, ji lengva širdimi išėjo iš krautuvės, nes daugiau nebereikės nagrinėti tapetų pavyzdžių ir lyginti jų vieno su kitu namie, o paskui pas Fr. Martinsoną, tada vėl namie. Smagiai nusiteikusi ji sustabdė taksi, trokšdama greičiau nuvežti džiugią žinią savo vyrui, kuriam užbaigtas tapetų klausimas irgi suteikė palengvėjimą, šitai ji atšventė su broliene Nemės restorane, ir nuo kreminio pyragaičio šiek tiek plaktos grietinėlės tekštelėjo jai ant nosies, kuri buvo glotni ir rausva, nes anuomet Judita kas vakarą valėsi veidą cukrumi. Tik pamanykit, cukrumi! Ar jos tą vakarą gėrė kokteilius ir šoko? Ar vyras vėliau prisidėjo prie draugijos ir ar Judita vėl pamanė, kad šįvakar, šįvakar tai pavyks? Ar ji galvojo taip, kaip buvo galvojusi ir tikėjusi aibę kartų?

      Juditos lauktos pabaigos nebuvo. Ryte miestas iš tiesų svyravo, degė ir smilko, bet vis dėlto išliko, tebebuvo gyvas, o Raudonoji armija pasitraukė. Išgirdusi sklindančius iš lauko džiaugsmo šūksnius, Judita nušliaužė prie popieriumi apklijuoto lango ir, nepaisydama šukių, jį atvėrė. Visa gatvė buvo užtvindyta vermachto, šalmų ir dviračių daugėjo kaip žiogų, ir dėl šitokios gausos buvo neįmanoma jų suskaičiuoti, liūliavo dujokaukių dėklai, o kareivius dengė krintančios gėlės. Judita ištiesė ranką, ore ribuliavo šypsenos it burbuliukai šviežiame limonade, rankos mojavo išvaduotojams, merginų kvapo kupinas vėjo dvelksmas ir delnai kaip medžio lapai vasarą judėjo ir virpėjo, tarp jų buvo rankų, plėšančių komunistų partijos lozungus, paradinius vadų portretus – burnos plyšo, galvos skilo, kaklai lūžo, pėdos trypė akis, įmindamos jas žemėn, su įniršiu kimšdamos dulkes į popierines vadų burnas, draiskanos lyg konfeti sklandė vėjyje, visur besimėtančios šukės kugždėjo kaip švarus sniegas. Skersvėjis užtrenkė langą, Judita krūptelėjo.

      Taip neturėjo nutikti. Kur dingo lauktoji pabaiga? Judita nusivylė, apsisprendimo nebereikėjo. Ji įkvėpė pro langą laisvo Talino oro. Dvejodama, apdairiai. Tartum neteisingai kvėptelėjus galėtų dingti taika, arba moteriai grėstų bausmė už tai, kad netikėjo vokiečių pergale ir Sovietų Sąjungos pasitraukimu. Neskubėjo išbėgti į gatvę, netinkamos mintys pančiojo nerimstančias kojas. Mintys prapliupo tą akimirką, kai į kiemą įbėgo maža kaimynų mergaitė, šaukdama, kad tėtis pareis namo. Mergaitės šūksniai vėl priminė Juditai jos būseną ir ji, nelyginant senutė, turėjo atsiremti į kėdę.

      Netrukus vėl prisipildys ir atvers duris raudonarmiečių išplėštos parduotuvės, už prekystalių panelės pardavėjos vėl vynios prekes į popierių ir bus atstatyta vandens valymo stotis, tiltai pakils į savo vietas, visa, kas buvo išgrobstyta, sunaikinta, apšaudyta ir apšlakstyta krauju, pavirs tuo, kas buvo anksčiau, tartum atbulai rodomam filme. Miestas tebebuvo sužalotas ir nusiaubtas, keliai linko nuo arklių maitų ir raudonarmiečių lavonų, kuriuos dorojo vabzdžiai, tačiau netrukus visa tai pranyks. Uostai ims veikti. Geležinkelis bus atstatytas. Bombų išknaisioti keliai užlopyti. Tarp griuvėsių išaugs taika, tinkas paslėps statiniuose žiojinčius plyšius, suardyti vieškeliai nebestabdys eismo, o žvakės nuo stalų atsidurs stalčiuose, už temdančių

Скачать книгу