LITMIR.BIZ

Скачать книгу

Akselis nežiūrėjo mano pusėn, neištarė ne žodelio. Kaip tie žmonės galėjo triūsti, tarsi nieko nebūtų nutikę?

      – Kodėl jūs neleidot man jos pamatyti? Ką jūs slepiat?

      – Nebuvo ten ko matyti. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad ji gali taip pasielgti, – tarė motina, kišdama nosinę už rankogalio. Jos akys buvo sausos. – Rolandai, elkis protingai. Pasikalbėk su Edgaru.

      Nulėkiau per visą namą, sustojau ant kamaros slenksčio: išvydau ant kėdės Rozalijos skraistę. Išpuoliau laukan. Armių sodybos žmonės man tapo svetimi ir niekada daugiau nebenorėjau jų matyti.

      Iš nevilties negalėjau nieko kito sumoti, tik kreiptis pagalbos į Lydiją Bartels. Būtų kvaila dėl jos seanso belstis į miestą, bet turėjau gauti iš Rozalijos kokį nors ženklą, ženklą, kur ji dabar, ženklą, kuris padėtų surasti kaltininkus, – atrodo, jais niekas nesidomėjo. Patraukiau miestan pėsčias, per senas ganyklas, pamiškėmis, vos tik nugirdęs motociklą ar bildant vežimą su arkliu ir kaukšint pasagas, šokdavau tarp medžių. Lankstu apėjau vokiečių štabu paverstą dvarą ir pasiekiau miestą kaip tik temstant. Šunys, pamatę svetimą, savo kiemo valdose tapdavo budrūs, tad nėjau patvoriais, o kelio viduriu, nugirdęs ką ateinant, nerdavau į krūmus. Gebėjau įžvelgti telegrafo stulpų ir namų kontūrus, namų ruošos garsai sklido iš virtuvių į gatvę, plaktuko dūžiai ir katės kniaukimas. Tie garsai priklausė žmonėms, turintiems savo namus. Žmonėms, turintiems ką nors, su kuo gali triūsinėti vakarais. Iš manęs buvo viskas atimta. Slogutis pamaži sklido po visą mano kūną kaip nuo kampo uždegtas popierius, bet reikėjo jį palikti.

      Prieš eidamas pas Lydiją Bartels užsukau į kapines. Radau tą vietą, bent jau tai, kas, mano manymu, buvo toji vieta. Apėjau patvorį, klupdamas už kauburių, aplenkdamas kryžius. Tenorėjau išgirsti jos balsą, ne daugiau. Šioje bažnyčioje būtų turėjusios vykti mūsų tuoktuvės, prie to altoriaus būčiau turėjęs pamatyti savo nuotakos šydą, kuris ją taip džiugino, kad papasakojo apie tai droviai šypsodama. Nakties dangus buvo pilnas žvaigždžių, priėjęs sąvartyną, ėmiau ieškoti vietos, kur buvo neseniai kasinėta. Lengvai ją suradau, nebuvo nei kryžiaus, nei gėlių puokštės, netgi šuo būtų gavęs geresnę vietą žemėj. Trenkiau kumščiu į akmenų tvorą, net samanos pabiro, ir suklupęs meldžiausi, kad mano mieliausioji duotų apie save ženklą, kad neturėčiau eiti pas Lydiją Bartels; duotų ženklą, jog mano mieliausioji rado ramybę; duotų ženklą, kad galiu sugrįžti. Aš nežinojau, kodėl Rozalija išėjo, su kuo išėjo, kas ją rado ir kurioje vietoje. Kodėl jos nepalaidojo kapinėse, kodėl kunigas leido taip padaryti, ar kunigas apskritai buvo laidotuvėse? Rozalija nebūtų galėjusi nusižudyti, nors kaip tik taip jie davė suprasti, tai rodė ir kapavietė. Bet juk taip nebuvo, negalėjo būti. Jaučiau gėdą, kad nebuvau čia, negalėjau užkirsti tam kelio. Kaipgi mes tiek nutolom vienas nuo kito, kad net nenujaučiau, jog Rozaliją ištiko bėda? Neįmanoma suvokti, kad visa tai nutiko tuomet, kai aš miegojau ar kūriau ugnį, dirbau kasdienius darbus. Kaip tavo mintys manęs nepasiekė? Kodėl neatėjau tavęs apginti? Aš turėjau sužinoti, ką veikiau tą akimirką, kai Rozalija paliko šį pasaulį. Jeigu žinočiau tą akimirką, gal aptikčiau kokį ženklą.

      Nebuvo ženklo nei atsakymo – Rozalija manęs nepasigailėjo. Nusispjoviau ant bažnyčios laiptų ir išsitraukiau iš kišenės laikrodį. Rodė greitai stosiant vidurnaktį, netrukus išmuš vėlių valanda. Metas eiti pas Lydiją Bartels. Aš nežinojau apie tą moterį nieko daugiau, išskyrus tai, kad seansai vyko ketvirtadieniais ir kad jos motina mirties patale paliko jai septintąją Mozės knygą. Leonida labai piktinosi priešiška bažnyčiai Lydijos Bartels veikla, stabmeldiškais triukais, tačiau Rozalijos draugės buvo apsilankiusios pas moterį sužinoti apie savo dingusius arba išvežtus Sibiran tėvus. Jos visad eidavo poromis, niekas nedrįso eit po vieną. Aš neturėjau žmogaus, kurį būčiau galėjęs pasikviesti kartu, tad pasirengti dvasiškai galėjau tik sukalbėdamas „Tėve mūsų“, nors supratau, kad Lydijos Bartels namuose kryžiaus ženklai ir Dievo paveikslai buvo draudžiami. Pagrindinėje gatvėje užsitempiau kepurę labiau ant akių. Miške užžėlusi barzda buvo neskusta, atrodžiau kaip senis, aš netikėjau, jog kas nors mane atpažins. Pamaniau, kad reikėtų įsigyti vokišką mundurą. Paštininkė sakė, neva pora žydų taip padarė ir net stojo tarnauti, nes tai geriausias būdas pasislėpti. Paštininkė ėmė juoktis tai tarusi, ir iš jos juoko baimė lašnojo kaip vanduo iš sklidino kibiro. Žinojau, kad iš tikrųjų ji turėjo mintyje ir savo sužadėtinį.

      Lydijos Bartels kambaryje degė vienui viena žvakė. Ant grindų gulėjo apversta lėkštė su dugne nubrėžta rodykle. Po lėkšte buvo patiestas didelis popieriaus lakštas, ant jo užrašyta „ne“ ir „taip“. Iš po popieriaus kyšojo kraštas slidaus audeklo. Lydija Bartels sėdėjo ant grindų iškėlusi delnus, užsimerkusi. Lauko duris atvėrusi ponia Vaik paklausė, kaip mane vadinti. Nusiėmiau skrybėlę nuo galvos, ėmiau lankstyti jos kraštą saujoj ir vargais negalais prisiverčiau kalbėti, bet ponia staiga pertraukė:

      – Aš nenoriu nieko žinoti. Svarbiausia, kad atėjote ne dėl aukso.

      – Ne dėl aukso.

      – Klausiančiųjų apie auksines monetas tiek daug – jie ieško savo išvežtų giminaičių turto, tačiau tuo nesudominsi sielos. Bergždi iškvietimai Ją alina, – ponia Vaik linktelėjo į tamsų kambariuką. Ir štai aš tarp kitų tame kambaryje sėdinčių ratu žmonių, mano kojos apmiršta, nervingi dūsavimai slogina orą, ir staiga užuolaidą sujudina lengvas dvelktelėjimas, kaip tik tuomet Lydija Bartels paklausia, ar šviesbruvio vyriškio duktė jau čia. Lėkštė krusteli. Ratas kvėpteli, širdys suplasta, sutvinksi prasiveržusios viltys, nosį užgniaužia aitraus prakaito kvapas, bijančiųjų gaižus dvokas. Lėkštė pajudėjo po teigiamo atsakymo.

      Moteris iš kairės pratrūko verkti.

      – Ji jau išėjo. Čia kita… Rozalija? Rozalija, ar tu čia?

      Lėkštė sujudėjo ant popieriaus, tartum nežinodama, kurią kryptį rinktis. Sustojo ties žodžiu „taip“.

      – Ar tau dabar gera, Rozalija?

      Lėkštė pajudėjo. Ne.

      – Ar tavo mirtis buvo smurtinė?

      Lėkštė parodė: taip, taip.

      – Ar tu pati pakėlei prieš save ranką?

      Lėkštė parodė: ne.

      – Ar žinai, kas tave nukankino?

      Lėkštė pasisuko: taip.

      – Ar žinai, kur tas žmogus?

      Lėkštė nejudėjo.

      – Rozalija, ar tu dar čia?

      Lėkštė neparodė jokio žodžio, tik krustelėjo.

      Ponia Vaik pasilenkusi prie manęs sukuždėjo, kad galiu užduoti klausimą. Nespėjau praverti burnos, kai man iš dešinės kažkas veržliai atsistojo ir sukalenęs dantimis ėmė slinkti durų pusėn, kartodamas „Tėve mūsų“. Lydija Bartels susmuko.

      – Ne!

      Man iš lūpų pratrūko šauksmas:

      – Rozalija, sugrįžk!

      Ponia Vaik pašokusi išstūmė pro duris tirtančią būtybę. Pokštelėjo durys, įsižiebė šviestuvas. Lydija Bartels atsimerkė, glaudžiai apsigaubė šaliu ir atsistojusi klestelėjo ant kėdės. Ponia Vaik ėmė išprašinėti žmones iš kambario. Buvau toks sukrėstas, kad nekreipiau dėmesio į tai, jog visi sėdintys rate stebeilija į mane. Vienų žvilgsniai atspindėjo nusivylimą, kad seansas baigėsi nepriėjus jų eilei, kitų akys sakė, kad paskiau būtų kalbėję ir nepažinojusieji Rozalijos. Atsilikau nuo išeinančiųjų voros, pasirėmiau į sieną, kurioje žaidė šviestuvo atšvaitai, ir prisilaikydamas jos susmukau ant grindų. Markstydamasis pajutau žiūrįs į užkištą už komodos prezidento Petso portretą.

      – Jūs

Скачать книгу