LITMIR.BIZ

Скачать книгу

>

      – Bus smagu, – juokais atsiduso Ašeris Reinoldsas.

      Knoksas Maklemoras troško nutrinti tą kreivą šypsenėlę nuo verslo partnerio veido. Tokią akimirką labai sunku nepamiršti, kad jie su Ašeriu dar ir draugai.

      – Blogai, – atrėmė Knoksas.

      Akivaizdu, kad link jų einanti moteris nieko kito nežada, tik nelaimes.

      Knoksas dėbčiojo nuo „Amfitritės“ – „Tridančio“ nardymo kompanijos laivo – denio. Nė nesistengė prisidengti akių nuo kaitrios Bahamų saulės. Tai tik menkas nepatogumas, palyginus su problema, kuri štai atžingsniuoja doku į jų pusę.

      Moteris stabtelėjo, pasikalbėjo su dviem vyrais, nešančiais jos bagažą – net šešis suderintus lagaminus. Žodžių jis negirdėjo, bet pamačius jos dalykišką veido išraišką, nugara įsitempė. Velniop viską.

      Jam beveik pagailo vyrukų, kurie dabar klausėsi tikslių tos moters instrukcijų.

      Daktarė Eiverė Volš buvo apsirengusi taip, tarsi manytų, jog judri damba – Volstritas: tobulomis siuvėjo siūtomis kreminėmis kelnėmis su iki peilio aštrumo sulygintais kantais, žalsvo šilko palaidinuke ir trumpu kreminiu švarkeliu, prigludusiu prie moteriškos figūros ir susegiotu vos žemiau putlios krūtinės.

      Jei bandė nuslėpti visas tas Dievo dovanas, tai nepavyko. Švarkelio sagos spindėjo saulėje tarsi kokie brangakmeniai ir traukė vyrų žvilgsnius kaip tik ten… o paskui automatiškai aukštyn.

      Ji atrodė aukšta, bet tai tik apgaulingas įspūdis, nes avėjo aukštakulnius su penkių colių pakulne. Kaip tokiais sugebėjo vaikščioti gruoblėtomis lentomis ir neįkišti kulniuko į tarpelį tarp jų?

      Bet sugebėjo. Tiesą sakant, žygiavo grubiu ir aplūžinėjusiu paviršiumi žiūrėdama tiesiai į priekį tokiu greičiu, kad Knoksui sukosi galva.

      – Baik jau, perdedi, – tarė Ašeris ir šelmiškai nusišiepė, akys linksmai žybtelėjo. Niekšas. – Eiverė ne tokia jau bloga. Jos reputacija be menkiausios dėmelės, niekas nesiginčytų ir dėl jos kompetencijos.

      Gal bičiulis ir teisus, bet toje moteryje buvo kažkas, kas nedavė Knoksui ramybės nuo tada, kai prieš kelias savaites su ja susipažino.

      Ta jos laikysena… ir nepalenkiamas dalykiškumas. O gyvenimas skirtas mėgautis, linksmintis. Knoksas žinojo, koks jis trumpas ir kaip vos per akimirką gali jį prarasti. Turi džiaugtis smulkmenomis, kol gali.

      Kad ir nuostabiu smaragdiniu Karibų jūros vandeniu, kuris juos supo. Dangumi – tokiu giedru, kad, rodosi, galėtum pasistiebęs pasiekti patį Dievą. Ir druskos bei gėlių kvapu, užpildančiu plaučius.

      Jie buvo Nasau. Daugelis žmonių ką nors nužudytų, kad turėtų tokį kabinetą – atvirą vandenyną. Džiaugtųsi ramia salos atmosfera ir lėtu vietinio gyvenimo tempu.

      Bet tik ne Eiverė. Akivaizdu, kad daktariukė nežino žodžio atsipalaiduoti reikšmės.

      Į pirmą susitikimą ji įpuolė kaip energijos ir informacijos uraganas. Akivaizdu, kad paruošė namų darbus – pasidomėjo „Chimera“, Pilietinio karo laikų laivu, kurį „Tridantis“ pretendavo iškelti.

      Tačiau už apsauginės kompetencijos ir pasitikėjimo savimi sienos Knoksas pastebėjo nevilties ruoželį. Atrodo, kad niekas kitas į tai dėmesio neatkreipė.

      Visi prisiminė Knokso peštynes su daktare dėl stovėjimo vietos aikštelėje prie „Tridančio“ biuro Džeksonvilyje, todėl niekas jo pastabos rimtai nevertino.

      – Na, štai, vardiji privalumus, tarsi būtum atmintinai išmokęs jos biografiją. Jei gerai tavęs nepažinočiau, įtarčiau, jog susižavėjai daktariukės intelektu, – dėbtelėjo į draugą Knoksas.

      Taigi Eiverė Volš – viena geriausių jūrų archeologių. Bet toks susižavėjimas ne tik dėl to.

      – Klausydamasis tavo pokalbio su Džeksonu galėjai pagalvoti, kad moteris vandeniu vaikšto, o ne rankioja daiktus nuo vandenyno dugno.

      Pačiam Knoksui atrodė, kad Džeksoną su Ašeriu apakino viltis, jog Eiverė vienintelė gali įveikti kliūtį, su kuria jie susidūrė gelbėdami „Chimerą“.

      Prieš keletą mėnesių Džeksonas su Lorele Lankaster, nenoromis tapusia „Lankasterio narų“ savininke, o dabar dar ir Džeksono moterimi, surado Pilietinio karo laikų laivą, kuris paskendo prie Romo salos krantų daugiau kaip prieš pusantro šimto metų. Kurį laiką jie manė, kad didžiausi sunkumai iškeliant „Chimerą“, kuri, kaip kalbama, gabeno konfederatų aukso už kelis milijonus, bus laivo nestabilumas ir pati jo amžinojo poilsio vieta – prie pat povandeninės prarajos krašto.

      Pasirodo, labai klydo.

      Kadangi nelaimė laivą ištiko tarptautiniuose vandenyse, jie, remdamiesi nuosavybės teise, Jungtinių Valstijų vyriausybei pateikė pretenziją, prašydami išskirtinių teisių.

      Džeksonas tvarkė šio projekto finansinius reikalus, stengėsi įveikti kliūtis, kurios kilo norint tyrinėti laivą su tokia istorija kaip „Chimera“.

      O štai Knoksas buvo nusiteikęs imtis paties gelbėjimo iššūkio, kai tik visi reikalingi leidimai bus gauti. Bet paaiškėjo, kad norint nardyti reikės bendrauti su Eivere Volš.

      Jie visi nemaloniai nustebo, kai po keleto mėnesių pastangų gauti leidimus Andersonas Maknairas pareiškė, jog jų radinys – visai ne „Chimera“, o kitas laivas, kurį jis jau anksčiau buvo suradęs.

      Maknairas – amerikietis, valdantis savo nardymo kompaniją Terkso ir Kaikoso salose. Sklido kalbos, kad jis dirba aplaidžiai, naikina istorines vertybes, jei šios neturi piniginės vertės, ir šiaip yra piratas.

      „Tridančiui“ iki šiol nebuvo tekę su juo susidurti, tačiau Knoksas paklausinėjo, ir niekas iš pažįstamų apie tą vyruką nepasakė nieko gero. Deja, Maknairas buvo ne tik charizmatiškas, bet ir įtakingas, todėl į karą su „Tridančiu“ įvėlė žiniasklaidą, sugebėjo rasti palankių veikėjų Bahamų vyriausybėje ir šie dabar spaudė JAV teismą panaikinti „Tridančio“ turimus leidimus.

      Niekas tiksliai nežinojo, ko siekia Maknairas, todėl vieningai nusprendė, kad jis nori pats vienas užgrobti sudužusį laivą ir jame esantį lobį.

      Džeksonui dėl savo žavesio bei gebėjimo su užsidegimu kalbėti pavyko įtikinti abi puses leisti jiems pasamdyti ekspertą, kad šis identifikuotų sudužusį laivą. „Tridantis“ sutiko mokėti už Eiverės paslaugas, nors abi vyriausybės pasiliko teisę atmesti jų pasirinkto eksperto nuomonę. Nelaimei, teisėjas sutarė su Maknairu.

      Dabar „Tridantis“ vertėsi per galvą, kad įrodytų, jog tas laivas tikrai „Chimera“, – kitaip viską praras.

      Knoksas neabejojo, kad daktarės Volš reputacija plieninė, bet nerimas neapleido.

      Jis pripažino, kad vos ją pamačius kraujas iškart užkaito. Tąkart jųdviejų pažintis pradėjo nelabai draugiškai, Eiverė buvo perpykusi, jos nuostabios mėlynos akys buvo pilnos ugnies, o balsas išliko tvirtas, ji kalbėjo glaustai. Vyras pastebėjo sunkiai slepiamą aistrą ir panoro pakreipti ją kiek kita vaga.

      Vos tik atsisėdus priešais ją kitoje konferencijų stalo pusėje Knokso sprandas įsitempė ir ėmė neramiai dilgsėti. Visi jos atsakymai buvo teisingi. Visiškai tobuli. Pernelyg tobuli.

      Knoksas neslėpė, kad samdyti jos nenorėtų. Tačiau Džeksonas su Ašeriu yra lygiaverčiai partneriai – jie visi trys tarnavo jūrų ruoniais1, o paskui įkūrė „Tridantį“, todėl Knoksas balsavimą pralaimėjo.

      – Velniškai pasilinksminsime, – nusišiepė Ašeris akimis sekdamas daktarę Volš, kuri lipo į denį.

      – Pasakyk, kad čia esi ne tik dėl to, – suniurzgė Knoksas.

      Moteris nespėjo įkelti į laivą nė kojos, o Knoksas jau susinervino.

      – Tai aišku, vyruti. Nė už ką nepraleisčiau tokių fejerverkų.

      – Negi neturi jokio kito darbo? – visai susierzino Knoksas.

      Situacija ir taip bloga, jam tikrai nereikia žiūrovų… tuo labiau Ašerio, kuris kiekviena pasitaikiusia proga su malonumu drasko žaizdas.

      – Turiu, – gūžtelėjo

Скачать книгу