LITMIR.BIZ

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      Roza Grėj pririšo valtį prieplaukoje ir žvilgtelėjo į vandenį sau už nugaros. Galėtų šokti atgal į valtį ir grįžti į žemyninę Ispanijos dalį. Tiesą sakant, visai tikėtina, kad jos niekas nepasigestų. Ypač sesuo Ana.

      Bet mama, kai paskambino, atrodė puolusi į paniką. Sansija Garsija niekada nepanikuodavo. Ji nepanikavo nutarusi palikti vyrą, kai Rozai buvo vos šešiolika. Nepanikavo, kai prieš trejus metus po Rozos senelio mirties liko vienintelė atsakinga už Marinos saloje įkurtą prabangią poilsiavietę. Nepanikavo ir kai aštuonerių Roza pamėgino nušokti nuo aukščiausios salos uolos ir vos neišsitėškė ant po vandeniu nematomų akmenų.

      Rozos mama buvo atsipalaidavusios moters įsikūnijimas. Ji leisdavo problemoms išsispręsti pačioms ir patikėdavo viskuo pasirūpinti visatai.

      Panašu, kad tai baigėsi pradėjus planuoti vienos Niujorko elito damos vestuves ir suvokus, kad prabangi salos poilsiavietė nebėra tokia prabangi.

      Roza spoksojo į platų takelį, vedantį pagrindinės vilos salos centre link. Iš abiejų pusių rikiavosi besileidžiančios saulės apšviesti žemi, balti nameliai, kuriuose apgyvendindavo poilsiavietės svečius.

      Rozai jie neatrodė prastai, bet gal po mėnesio Pietų Afrikos džiunglėse jos prabangos suvokimas pakito. Arba, labiau tikėtina, šventoji Ana jau pataisė viską, ką, jos manymu, reikėjo taisyti Marinos saloje.

      Ana tikėjo galinti viską pataisyti, jei tik susidarys tinkamus sąrašus, sunkiai dirbs arba kam nors kitam dažnai stuksens į nugarą. Bet jai nepavyko sutaisyti jų šeimos. Roza tikėjosi, kad ji jau liovėsi bandyti. Jei Roza ko nors išmoko iš mamos, tai to, kad tam tikru momentu geriausia viską mesti ir bėgti. Neverta pliekti nudvėsusio arklio.

      Nereikėtų svajoti, kad jų šeima kada nors bus iš rodomų kalėdinėse reklamose, kuriose šeimos nariai gerbia ir klauso vienas kito. Nėra prasmės laukti stebuklo.

      Tai nepaaiškina, kodėl ji išvis atsibeldė į šią prakeiktą salą. Vienintelis dalykas, kuriuo Roza galėjo pasiteisinti, buvo kažkur giliai viduje esanti plonytė gija, siejanti ją su motina, seserimi ir tėvu. Ta, kurios ji niekaip nesugebėjo nutraukti, kad ir kaip greitai ar toli bėgo.

      Gal Ana jautėsi taip pat? Kodėl dar vyresnioji sesuo būtų čia ir taisytų tai, kas priklauso mamai, juos palikusiai ir visą atsakomybę perleidusiai ant Anos pečių, kai šiai buvo vos aštuoniolika? Nebent norėjo įrodyti, kad gali ir su tuo susitvarkyti.

      Šiaip ar taip, Roza netrukus sužinos tiesą.

      Roza užsimetė kuprinę ant pečių ir nupėdino ramiai stūksančios vilos link. Neverta atidėlioti, laikas didžiajam šeimos susijungimui.

      Marinos salos ilgis – vos kiek daugiau nei kilometras, tad neprireikė daug laiko nusigauti iki vilos, kurioje gyveno šeimos nariai, poilsiavietės darbuotojai ir buvo įkurtas pagrindinis biuras. Pakeliui Roza žvalgėsi, kas pasikeitė nuo tada, kai lankėsi čia prieš trejus metus per senelio laidotuves. Tikrai turėtų būti kas nors pasikeitę. Bet nesugebėjo nieko įžvelgti.

      Sustojusi pusiaukelėje gėrėjosi tankia žaluma ir įvairiaspalvėmis gėlėmis aplink vilą. Didelis baltas pastatas su dailiomis arkomis, bokšteliais ir vidiniu kiemu labiau panašėjo į maurų rūmus nei ispanišką vilą, tačiau Rozai čia visada buvo namai. Kitos tokios vietos nėra visame pasaulyje. Dviejuose vienodose bokšteliuose buvo jos ir Anos kambariai. Mažai Rozai tai buvo magiškiausia vieta žemėje. Iš dalies vis dar tebėra.

      Kaip keista čia grįžus nepamatyti ją pasitinkančių senelių. Praėjo treji metai nuo abuelo1 mirties, dar metais daugiau nuo senelės. Roza žinojo, kad niekada su tuo nesusitaikys. Tarsi jos siela būtų palikusi salą drauge su seneliais.

      Dar viena priežastis, kodėl taip ilgai čia negrįžo.

      Rankos niežtėjo išsitraukti fotoaparatą, saugiai laikomą kuprinėje, ir įamžinti tobulą akimirką, kol žmonės nesudrumstė ramybės. Vila saulės šviesoje ir žydro dangaus fone beveik spindėjo.

      Kažin kaip ją pasitiks? Sansija, kaip visada, džiaugsis ją matydama. Roza amžinai liks jos mažoji mergaitė. Ji gal ir nepasiekė tokių akademinių aukštumų kaip sesuo ir nebus protingoji, visada padedančioji dukra, kokios norėtų tėvai, bet Roza žinojo, kad motina ją dievina ne mažiau nei Aną. Ir, kitaip nei tėvas, gerbia jos pasirinktą gyvenimo būdą. Jai tai daug reiškė.

      Žinoma, Sansijai daug lengviau leisti Rozai būti savimi per atstumą. Jos matydavosi tik per atostogas ir šventes, Roza pasaulio tyrinėti iškeliavo vos sulaukusi aštuoniolikos. Bent taip pasakytų Ana. Tėvas vis būdavo užsiėmęs, todėl su Rozos paauglystės sunkumais teko susitvarkyti Anai.

      Reikia liautis galvojus, ką pasakytų Ana, kitaip išvarys save iš proto. Sansija nėra vienintelė šeimos narė, laukianti jos saloje. Ji skambino prašyti pagalbos, bet Roza žinojo, kad pirmiausia motina pakvietė seserį. Patikimąją, protingąją dukrą. Kaip visada.

      Šventoji Ana niekada nevers motinos laukti dvi savaites kaip ji. Kad ir kokios jos būtų skirtingos (o skirtumų tikrai nemažai), Ana viską mes tą pačią akimirką ir lėks padėti Sansijai. Roza gali apsiginti, kad buvo įstrigusi Pietų Afrikos atogrąžų miškuose, buvo pasirašiusi sutartį ir įsipareigojusi ją nusamdžiusiam žurnalui surinkti nuotraukas ir užrašyti pasakojimus. Bet tai dar nereiškia, kad Ana nebambės dėl jos vėlavimo. Ji pažįsta seserį – teks nemažai išklausyti.

      Tik ne apie sėkmingą Rozos karjerą. Ana turbūt nė nežino, kad Roza turi užsakymų keliems mėnesiams į priekį, o jos dokumentinio pobūdžio fotografijos graibstomos. Jos vardas gana plačiai žinomas, tačiau Anai ir tėvui tai nieko nereiškia. Viskas, kas nutinka kitapus akademiniam elitui priklausančių svajingų Oksfordo bokštų, nė vienam jų nesvarbu.

      Ak, na ką padarysi. Marinos sala gal ir nedidelė, bet čia apstu slaptų užkampių ir vietelių, per daugybę metų Roza ne vieną jų rado. Nuo slaptų urvų, kuriuose smagu maudytis nuogai, iki nuošalių barų ir poilsio zonų tarp namelių. Prireikus Roza gali bet kada pasislėpti. O jei nutiktų blogiausia, visada gali sėsti į valtį ir nuplaukti į žemyną ir Cala del Mar kaimelyje paskanauti neįtikėtinai skanių tapų ir pasigrožėti vaizdais.

      Nebūtina čia likti ilgam. Niekada nelikdavo. Ji vadovavosi modus operandi2: ateiti, pasiimti, ko reikia, ir keliauti toliau. Visada taip. Darbe toks požiūris padėdavo, Roza buvo tikra, kad jis padės išgyventi ir savaitę Marinos saloje. Ji mylėjo mamą, bet visiems bus geriau, jei jos kartu praleis ne daugiau nei porą savaičių. Jiedvi pernelyg

Скачать книгу