Mano mažytė paslaptis - Andrea Laurence Svajonių romanai

Скачать книгу

nors išsisuktų iš šios padėties, kol visai neprarado savitvardos. Kas, kad jos skruostai liepsnoja iš susidrovėjimo, kad taip netikėtai susijaudino.

      Ji droviai brūkštelėjo ranka šiurkštų blizgų kaukės paviršių. Pamiršo, kad jis nemato jos veido. Nežino, kad ji išraudusi kaip vyšnia. Šį vakarą ji beveidė. Taip pagalvojusi įgijo drąsos, nepasidavė refleksui ir tvirtai laikė savo pozicijas prie baro.

      Jis nuo stalviršio paėmė pilną taurelę ir tiesė ją atkakliai, be žodžių. Dabar buvo jos eilė.

      Skubiai metusi žvilgsnį įsitikino, kad Betmeno nebėra ir neliko reikalo tęsti šio spektaklio. Bet nebeturėjo noro sustoti.

      – Jis išėjo, – pasakė ji, suteikdama jam progą liautis apgaudinėjus.

      – Žinau, – atsakė jis duodamas jai druskinę.

      Turint omenyje, kad jis dėvėjo susagstytus juodus marškinius ilgomis rankovėmis, vienintelė atvira vieta buvo kaklas. Kad ir avėdama aukštakulnius, ji turėjo pasistiebti. Ema perbraukė liežuviu per šiurkščią barzdą, išdygusią po rytinio skutimosi, ir paliko drėgną takelį virš jo Adomo obuolio. Būdama taip arti juto, kaip tankėja jo pulsas. Šįkart užuodė ryškų vyrišką jo kvapą. Druskos ir muskuso. Nesusilaikė ir giliai įkvėpė, kad liktų atmintyje. Ją apėmė vos ne laukinis geismas, ir giliai viduje ji ėmė trūkčioti.

      – Na, štai, – paragino jis, kai ji atsitraukė, kad užbertų druskos. Jis atsiklaupė ant kelių, pakėlė į ją dideles mėlynas akis ir uždėjo rankas ant klubų apvalumų.

      Ema negalėjo matyti jo veido išraiškos, bet jis ragino ją įdėmiu žvilgsniu. Klūpodamas prie jos kojų, jis, regis, ją garbino. Ir tai jai patiko.

      Ji susikaupė ir stengėsi viską atlikti deramai, kad oda neišdžiūtų ir druska laikytųsi prilipusi. Nenorėjo išsiduoti, kad yra nepatyrusi. Nė nesapnavo daranti ką nors erotiško. Nemanė, kad gebėtų.

      Užbėrė druskos jam ant kaklo ir įspraudė citrinos riekelę tarp pilnų minkštų lūpų. Nervingai spausdama rankoje taurelę, Ema pasilenkė nulaižyti druskos. Braukdama liežuviu pajuto jo gerklėje virpesius. Atsitraukusi vienu ypu išlenkė taurelę ir delnais suėmė jo veidą. Ji nespėjo dantimis suimti citrinos, nes jis ją išspjovė. Emai nebuvo kada nė stabtelėti, jų lūpos susitiko ir dar kartą netikėtai įsiplieskė kibirkštis.

      Ji nesitraukė. Tikroji Ema būtų atsitraukusi. Su kauke ji nebebuvo savimi.

      Antrojo bučinio nebuvo nė ko lyginti su pirmuoju. Pirštų galais jis įsikirto jai į klubus ir traukė artyn prie savęs. Jų lūpos susiliejo, ji pamažu slydo žemyn ir bematant suklupo ant kelių. Virtuvės sala šiek tiek užstojo juos nuo kitų vakarėlio dalyvių. Neatitraukdama lūpų, ji apsivijo rankomis jo kaklą, o jis tyrinėjo ją liežuviu.

      Tai buvo maloni nešvankybė. Tą akimirką labiau už viską gyvenime Ema norėjo, kad jis ją bučiuotų.

      Kai ji jau buvo patikėjusi, kad bučinys niekada nesibaigs, jiedu atsiskyrė. Ji juto ant kaklo jo tankų karštą alsavimą, kai jis skruostu prisispaudė prie jos skuosto, ir taip sėdėjo kokią akimirką, kol atsigavo. Jie vis dar buvo tvirtai apsikabinę. Ji juto nuo jo sklindant jėgą, kuri jaudino ir baugino, tačiau galių jautėsi turinti ir pati.

      – Eime su manimi, – sušnabždėjo jis, atsistojo ir ištiesė jai ranką.

      Ema nebuvo neišmanėlė. Suprato, kas jai siūloma, ir labai troško tą pasiūlymą priimti. Jai dar taip nebuvo nutikę. Niekada. Ir dar, tas riteris turėjo kažką tokio, kas vertė ją eiti su juo.

      Ji ir nuėjo.

      1

      Praėjo trys mėnesiai

      – Kur, po velnių, Nojus? – suurzgė į telefoną Džonas Flinas, laisva ranka stipriai spausdamas kavos puodelį.

      – Jo… n-nėra, pone.

      Buvo girdėti, kad Melodę, brolio patarėją administraciniais klausimais, jo tonas nustebino, ir jis tuojau ėmėsi jį taisyti. Džonas prieš savo darbuotojus niekada nekeldavo balso. Tiesą sakant, šaukdavo tik ant vienintelio Nojaus. Ir dabar aprėks, jei tik ras tą netikėlį.

      – Atleisk, kad riktelėjau, Melode. Nemaniau jį čia rasiąs. Jis nesėdi biure. Iš tiesų tai norėjau sužinoti, kur jis išvyko. Jis neatsiliepia namų telefonu, o jo mobilusis persijungia į balso paštą, turbūt jis jį išjungė.

      Kokią akimirką Melodės nebuvo girdėti. Tada Džonas išgirdo, kaip ji, peržiūrėdama Nojaus kalendorių, tarškina klaviatūra.

      – Jo kalendorius tuščias, bet prieš išvykdamas minėjo, kad skrenda į Bankoką.

      Džonas vos nepaspringo kava. Su vargu nurijo gurkšnį ir padėjo puodelį toliau.

      – Taip sakant, į Tailandą?

      – Taip, pone.

      Kad nusiramintų, jis giliai atsiduso. Jam nereikėtų ant Melodės lieti pykčio. Ji ir taip du kartus kreipėsi į jį pone, kas ir šiaip nereiškia nieko gero. Taip, jis bendrovės generalinis direktorius, bet mūvi džinsus ir dėvi Monty Python marškinėlius. Visi kreipiasi į jį vardu.

      – Gal žinai, kada jis grįš?

      – Ne, bet jis atsiuntė savo viešbučio telefono numerį. Galėsite su juo susisiekti.

      – Puiku, Melode, ačiū. – Ji padiktavo jam telefono numerį, jis užsirašė ant rašalo sugertuko ir padėjo ragelį. Kai surinko numerį, jį bematant sujungė su brolio apartamentais. Aišku, Nojus neatsiliepė. Tikriausiai smaginasi su kokia egzotiška gražuole. Džonas paliko jam balso pašto žinutę, bet neišsidavė, dėl ko iš tiesų skambina, ir pasipiktinęs padėjo ragelį.

      Tailandas.

      Jei ir turėjo kokių minčių, kad Nojus nesusijęs su kilusia painiava, tai bematant išmetė jas iš galvos. Jei buhalterinė ataskaita, kurią jis laiko rankoje, atlikta teisingai, jaunylis ką tik išskrido į Pietryčių Aziją su jam nepriklausančiais trimis milijonais dolerių.

      Džonas atsilošė odiniame krėsle ir pasitrynė smilkinius. Nieko gero.

      Išties ne pats geriausias metas grobstymams, bet brolis jį ir anksčiau buvo gerokai apšovęs, ir ne kartą. Nojus retai dirbdavo biure; jo vaidmuo bendrovėje buvo pamaloninti motiną, tik tiek. Bet juk Nojus žino – jis tuo neabejoja, – kad jie netrukus sudarys sandorį su bendrove Game Town. Auditorius, kurį jie pasamdė, pasirodys šiandien. Jau šiandien!

      Tai gali viską sužlugdyti. Pinigų suma nebuvo didelė, palyginti su tomis, kurios vartėsi bendrovės sąskaitose, bet brolis pasielgė neprotingai, nes paėmė visą sumą iškart ir pervedė į savo sąskaitą kažkokiame Karibų lengvatinio apmokestinimo banke. Besidomintieji netruks tai pastebėti. Game Town samdo FlynnSoft valdyti jų sukurto žaidimo kasmėnesinės prenumeratos paslaugą. Kas norėtų, kad tokių problemų turinti bendrovė tvarkytų jų pinigus? Džonas tikrai nenorėtų, jei būtų pasikeista vaidmenimis.

      Viskas turi būti sutvarkyta, ir nedelsiant. Nors labai to nenorėtų, jis pavers dalį turto grynaisiais pinigais ir padengs trūkumą. Vėliau nulups broliui devynis kailius. Gal lieps jam parduoti itin brangų europietišką sportinį automobilį. O gal privers neatlygintinai dirbti bendrovėje, kol padengs skolą.

      Kad ir kaip būtų, Nojus už tai sumokės. Džonas nespės baigti su juo dorotis, o jaunėlis ims maldauti, kad geriau iškviestų policiją.

      Bet jis taip nepasielgs. Tik ne su savo broliu. Ir ne dėl meilės, kurią jaučia savo niekam tikusiam broliui, o dėl to, kad jam rūpi motina. Andželika Flin serga degeneracine širdies liga ir turi vengti įtampos. Jei Nojus – jaunėlis ir neabejotinai mylimiausias jos vaikas – būtų įkalintas, ją ištiktų sunkus širdies priepuolis. O jei sužinotų,

Скачать книгу