LITMIR.BIZ

Скачать книгу

bus viską ne taip supratusi. Tačiau paspaudusi ant kitos nuorodos vėl pamatė tą patį vyrą.

      Tik jis jau buvo kitoks. Tradicinis šalies kostiumas išryškino dėmesį kaustančius bruožus ir vanagišką žvilgsnį. Kulkšnis siekiantis sniego baltumo tobas[1] juodomis ir aukso spalvos siūlėmis, tokį pat raštą atkartojo ant galvos susuktas keffiyeh[2].

      Virpančia ranka Esmė paspaudė paskutinę nuorodą. Miegamajame nuskambėjo aiktelėjimas. Esmė perskaitė trisdešimt trejų metų vyro, vadinamo Budeliu, biografiją.

      Vyras, kuris pažadino ją, pranešdamas blogas naujienas, buvo ne tik vyriausiasis nafta prekiaujančios karalystės kaltintojas. Daug daugiau. Akys vėl nukrypo į negailestingą Zaido Al Ameno veidą. Sultonas ir Džaharo karalystės valdovas.

      Vyras, savo rankose laikantis trapų jos tėvo likimą.

      2

      Zaidas Al Amenas atsišliejo ant užpakalinės užtamsinto limuzino, vežančio jį iš teismo rūmų, sėdynės. Tik akimirkai. Nes turėjo tik akimirką. Dokumentų lagaminas sausakimšas. Dar krūva bylų buvo greta ant sėdynės ir kelios namuose.

      Bet tai niekis, palyginti su atsakomybe, slegiančia jo, Džaharo valdovo, pečius. Stengiantis ištaisyti dėdės, buvusio karaliaus, padarytas klaidas kiekviena diena prilygo metams.

      Nemažai valdančiųjų patarėjų apstulbo, kai prieš aštuoniolika mėnesių grįžęs iš tremties užimti sosto Zaidas pareiškė, kad ir toliau dirbs pagal įgytą specialybę.

      Kai kas kėlė klausimą, ar jis sugebės valdyti šalį ir dirbti vyriausiuoju kaltintoju. Zaidas atmetė bet kokias abejones darydamas tai, ką geriausiai mokėjo: vadovaudamasis įstatymu laimėdavo bylas.

      Greitai suprato, kad teisingumas – geriausias būdas sunaikinti šalį užvaldžiusią korupciją. Nė viena įmonė – nuo naftos plotų šiaurėje iki uosto pietuose – neišsisuko nuo jo tyrėjų. Neišvengiamai priešų skaičius tik išaugo. Kalidas Al Amenas dvidešimt metų valdė pasitelkęs korupciją ir neleido niekam kitam pasinaudoti valdžia.

      Per pastaruosius šešis mėnesius reikalai pagaliau ėmė keistis. Iki šiol besipriešinusi ir Zaidu abejojusi frakcijų dauguma pagaliau pradėjo pritarti naujiems užmojams. Juk jis, kaip ir jo dėdė, taip pat Al Amenas. Bet buvo tokių, kurie nepritarė ir vis dar skatino protestuotojus veikti prieš Zaidą.

      Kartėlis, kad dėdė išvengė asmeninio Zaido teismo mirdamas nuo širdies smūgio, ilgainiui išnyko. Tokios įvykių eigos Zaidas negalėjo pakeisti. Tačiau jis galėjo ištaisyti skaudžią neteisybę, kai jo šalies žmonės tiek metų buvo priversti pakęsti Kalidą.

      Zaidas tai patyrė pirmas, nors atrodė, kad išgyventas žiaurus nusikaltimas ir godus valdžios perėmimas galėjo padaryti nepataisomą žalą. Tai, kad jis atsitiesė po tokio siaubingo sukrėtimo, tikras stebuklas. Bent taip šnabždėjo aplinkiniai. Tik vienas Zaidas žinojo, kas nutiko tą naktį, kai žuvo jo tėvai. Ir tai nebuvo stebuklas, tik paprastas apsisaugojimo instinktas.

      Toks pats, kuris vėliau sukėlė kaltę, pyktį ir metų metus su savimi nešiotą kartėlį. Dėl to Zaidas įstojo į teisės mokyklą ir su nepalenkiamu atsidavimu siekė vykdyti teisingumą.

      Tik taip išves savo žmones iš tamsos, į kurią jie buvo įvilioti.

      Pasiklydęs praeities šešėliuose atsipeikėjo tik tada, kai automobilis sulėtino greitį ir sustojo.

      Didelis būrys protestuotojų, susirinkusių greta plytinčiame parke, kuriame paprastai vykdavo vasaros žaidynės ir koncertai, apsupo automobilį. Kai kurie pasklido gatvėje. Protestai – dažnas ir, nors nepageidaujamas, neišvengiamas demokratijos proceso reiškinys.

      Kol apsaugos darbuotojai vaikė minią, Zaidas dairėsi aplink.

      Ankstyvą balandį Džaharas atrodė nuostabiai. Gėlių žiedai ir naujai įrengti fontanai teikė miestui spinduliuojančio grožio. Milžiniškos skulptūros ir įspūdingi monumentai, egzotiškos gėlės puošė dešimties mylių centrinį greitkelį nuo teismo iki karališkųjų rūmų.

      Deja, šis turtingo Džaharo įvaizdis buvo sukurtas pasauliui apkvailinti. Kirtus vos kelias gatves nuo pagrindinio greitkelio atsiverdavo tikrasis miesto veidas.

      Veidas, primenantis niūrų plyšį tarp susiskaidžiusios visuomenės, sugrąžino mintis prie minios ir milžiniško ekrano, kuriame žurnalistą supo protestuotojai.

      – Ar galite pasakyti, kodėl šiandien čia susirinkote? – žurnalistė atkišo priešais save mikrofoną.

      Kamera pasisuko į kalbinamą moterį.

      Išvydus ją Zaido delnai susispaudė į kumščius. Anksčiau jis gyveno Jungtinėse Valstijose ir turėjo daugybę romanų su kur kas gražesnėmis moterimis už dabar rodomą ekrane.

      Nei jos bruožai, nei medaus spalvos plaukai, susukti į kietą kuodą, nebuvo išskirtiniai. Ir vis dėlto putlios lūpos, daili nosis ir plačios žalios akys prikaustė dėmesį ir privertė nevalingai nuspausti lango nuleidimo mygtuką. Zaidas vis dar negalėjo suprasti, kodėl pamačius pašnekovę kūną nutvilkė elektros iškrova. Gal tai dėl ryžtingo smakro? Arba dėl teisėto pasipiktinimo migdolų formos akyse?

      Greičiausiai dėl žodžių, sklindančių jai iš burnos. Smerkimas. Raginimai kimiu, miegamojo atmosferai tinkamu balsu, paryškintu garsiakalbių, trikdė, nors Zaidas stengėsi susikaupti.

      Balsas, kurį, mieguistai kimų, jau girdėjo vidurnaktį kitame laido gale. Balsas, kuris bauginamai ir nederamai pažadino vyriškiausią jo kūno dalį.

      – Tėvą, prižiūrimą policijos pareigūnų, aną savaitę du kartus užpuolė kalėjime. Vienas kartas, atsižvelgiant į tai, kad jis patyrė smegenų sukrėtimą, jau blogai. Tačiau šiandien tai pasikartojo. Atleiskite, bet manau, kad du užpuolimai – nepriimtina.

      – Ar norite pasakyti, kad už tai atsakinga valdžia? – paklausė žurnalistė.

      Mergina truktelėjo pečiais, nukreipdama Zaido žvilgsnį nuo veido prie pečių, lengva trumparankovė palaidinė išryškino kaklą.

      – Man paaiškino, kad valdžia čia bene geriausia pasaulyje ir vis dėlto ji nesugeba apsaugoti prižiūrimų žmonių. Be to, man nebus leista pasimatyti su tėvu iki jo teismo arba kol nepasiūlysiu už tai pinigų.

      – Ar iš jūsų prašė kyšio, kad galėtumėte pamatyti tėvą? – žurnalistės akys, išgirdus intriguojančią naujieną, sužibo.

      – Ne taip aiškiai, – kurį laiką mergina ekrane dvejojo, tada vėl truktelėjo pečiais. – Bet nesunku perskaityti tarp eilučių.

* * *

      – Turbūt pirmi įspūdžiai apie Džaharą ne patys geriausi?

      – Švelniai tariant, – merginos lūpos išsikreipė į kandžią šypseną.

      – Jei galėtumėte ką nors perduoti atsakingiems asmenims, ką pasakytumėte?

      – Kad nesu sužavėta, – ji žvelgė tiesiai į objektyvą, akyse švytėjo tikslas. – Ne tik policijos darbu. Čia susirinkę žmonės irgi taip mano. Jei neklystu, žuvis pūva nuo galvos.

      – Ar dėl to, kas nutiko tėvui kalėjime, kaltinate sultoną Al Ameną? – žurnalistė atrodė sunerimusi.

      Mergina dvejojo, putli apatinė lūpa akimirkai dingo už dantų. Tada lūpos susispaudė į tiesią liniją.

      – Akivaizdu, kad sistema veikia blogai. O kadangi jis už viską atsakingas, turbūt norėčiau jo paklausti, ką ketina dėl to daryti, – metė iššūkį ji.

      Zaidas, nebenorėdamas daugiau nieko girdėti, nuspaudė mygtuką. Kaip tik tuo metu suskambo vidinis garsiakalbis.

      – Jūsų

Скачать книгу