LITMIR.BIZ

      Po keturių dienų Erika, nešina puodeliu kavos, atėjo į gamybinį „Pulso“ darbuotojų susirinkimą. Grįžusi į senąją darbovietę vėl ėmė plušėti neskaičiuodama valandų.

      Maiklas Eliotas buvo įsitaisęs stalo gale, jam iš dešinės sėdėjo Genonas, o iš kairės – jauniausias Maiklo sūnus Tyganas, visų vadinamas Tagu. Erika linktelėjo Genonui, bet išvengė jo žvilgsnio.

      Po aistros proveržio prie jos namų durų Erika nusprendė grįžusi į „Pulsą“ laikytis keleto taisyklių. Pirmoji – vengti Genono. Antroji – pusės metro taisyklė, kitaip tariant, turi neprisileisti Genono prie savęs arčiau kaip per pusę metro, todėl atėjusi į susirinkimą atsisėdo kitoje salės pusėje.

      – Sveika, Erika, džiaugiuosi, kad tu čia, – pasisveikino Maiklas.

      – Ačiū, pone Eliotai. Ir man smagu sugrįžti, – atsakė Erika.

      – Kaip manai, kiek laiko užims tavo darbų „Namų stiliuje“ perdavimas? – Eliotas vyresnysis buvo verslininkas iki kaulų smegenų. – Norėtume, kad visą savo dėmesį skirtum „Pulsui“.

      – Malonu girdėti, pone Eliotai, patikėkite, pati noriu kuo greičiau susikaupti vienam darbui, man jau pabodo blaškytis tarp penkiolikto ir dvidešimto aukštų.

      Tyganas užjaučiamai nusišypsojo:

      – Jautiesi lyg plėšoma į dvi dalis?

      – Šiek tiek, bet tai ilgai netruks.

      – Kada visai pereisi pas mus? – paklausė Genonas.

      Erika įsitempė. Jai nepatiko jaustis tardomai. Be to, su Genonu jie jau išsiaiškino, kad jos tiesioginis viršininkas bus jo tėvas, o ne jis. Akies krašteliu dirstelėjusi į Genoną, Erika nukreipė žvilgsnį į Maiklą.

      – Tikiuosi baigti skubiausius darbus „Namų stiliuje“ per dvi savaites.

      – Gerai, – Maiklas vos šyptelėjo, – laukiame tavęs su nekantrumu, juk tu esi vienas mūsų kozirių.

      Erika nusišypsojo.

      – Ačiū, jus man pataikaujate.

      – Na ką tu, – paprieštaravo Tyganas. – Jei rankinėje nešiojiesi burtų lazdelę, padedančią tau dirbti, mums jos prireiks.

      – Nereikės jokių burtų, – įsikišo Genonas.

      – Tarsi pats jais nepasinaudotum, jei tik galėtum, – atšovė Tagas.

      – Visi žino, kad mes, Eliotai, aršūs varžovai. Lijamas tikrai dar nepamiršo, kaip Brajanas sulaužė jam ranką per amerikietiškojo futbolo rungtynes.

      Erika žinojo, kad Lijamas – Tago ir Genono brolis, o Brajanas – vienas iš daugelio jų pusbrolių.

      – Tai buvo nelaimingas atsitikimas, – pertraukė tėvas.

      Į duris kažkas pasibeldė ir Maiklas nepatenkintas susiraukė:

      – Kas ten? – šūktelėjo jis.

      Prasivėrė durys ir įžengė Bridžita, Maiklo dukra.

      – O Dieve, kas per išraiška tavo veide! – tarė Bridžita tėvui. – Lyg būčiau pertraukusi diskusiją apie tėvynės likimą.

      Mergina apsidairė po kambarį ir jos žvilgsnis užkliuvo už Erikos. Staiga ji suvokė:

      – O, jūs aptarinėjate ne tėvynės, o ELK likimą, – pasitaisė Bridžita. – Persivilioję Eriką Leiven pasielgėte kaip tikri niekšeliai. Mes norėjome pasikviesti ją į „Charizmos“ žurnalą. Finola nusimins sužinojusi, kad pavėlavome. Erika, tikiuosi, jie prižadėjo tau aukso kalnus, nes esi to verta.

      Kandžios Bridžitos pastabėlės prajuokino Eriką. Finola buvo Maiklo sesuo ir vyriausioji „Charizmos“ žurnalo redaktorė. Maiklui greičiausiai sopa širdį dėl to, kad jo paties dukra dirba jo konkurentei.

      – Panašiai, – atsakė Erika į klausimą apie aukso kalnus. – Būk gera, padėkok Finolai už tai, kad pagalvojo apie mane.

      Genonas krenkštelėjo.

      – Brangioji sesute, ką čia veiki?

      – Nesidžiaugi mane išvydęs? – Bridžita suklapsėjo blakstienomis.

      – Bridžita… – įsikišo tėvas, nusprendęs baigti tas niekų kalbas.

      – Tik norėjau asmeniškai pranešti, kad šįvakar negalėsiu vakarieniauti kartu su jumis. Perduok mamai, kad labai apgailestauju. Finola prašė šįvakar ilgiau padirbėti.

      Maiklas linktelėjo.

      – Mamai nepatiks, – pareiškė jis.

      – Žinau. Kaip nors jums atsilyginsiu, – dukra pasiuntė jam oro bučinį, o visus susirinkusiuosius apdovanojo įžūlia šypsena: – Sėkmės!

      Maiklas nežymiai šyptelėjo, o jo akyse švietė pasididžiavimas. Bridžitai užvėrus duris, jis atsikosėjo.

      – Gerai, grįžkime prie darbo.

      Susitikimas baigėsi po valandos ir Erika nužingsniavo prie lifto. Lifte nuspaudė penkioliktojo aukšto mygtuką, staiga iš kažkur išdygo Genonas ir spėjo įsisprausti šalia jos.

      – Ką manai, jei pakiltume į viršų, į vadovų užkandinę, ir ten aptartume tavo straipsnį? Man šovė tokia mintis…

      Erika papurtė galvą.

      – Dabar neturiu tam laiko. Man reikia peržiūrėti keleto ištaigingų europietiškų namų fotografijas, – ji atsiduso. – Kol kas tik taip galiu pasidžiaugti Europa.

      – Gal dar įsimanysi nuvykti ir parašyti seriją straipsnių apie Europą? – paklausė Genonas.

      – Neturiu laiko, – gūžtelėjo pečiais Erika. – Čia tik

Скачать книгу