LITMIR.BIZ

      Pasak kompanijos viduje sklandančių gandų, Kimberli buvo pastebėta įvažiuojanti į Blekstounų valdas – auksinį lizdelį Vokliuzo krante, nors prieš kelis mėnesius žadėjo ten nė kojos nekelti.

      Kalbama, kad ir populiariausias Sidnėjaus mergišius Perinis tuose rūmuose turi savo apartamentus.

      „Jei Perinio žodžiai ką nors reiškia, jiedviem nebeilgai lemta gyventi atskirai“, – teigia vienas iš šaltinių.

      PIRMAS SKYRIUS

      Smagiai įsibėgėjusi Kimberli Blekstoun dideliais žingsniais nėrė iš Oklendo tarptautinio oro uosto muitinės ir paskui save tempdama Louis Vuitton firmos lagaminą pasuko prie išėjimo. Net su aštuonių centimetrų aukščio kulniukais ji beveik bėgte pasiekė atvykimo salę – tenorėjo kuo greičiau šokti į pirmą aikštelėje pasitaikiusį taksi, o mintis stengėsi perjungti iš ramaus atostogų režimo į tai, kas laukia jos Hamondų rūmuose pirmą darbo dieną po Kalėdų atostogų.

      Gaują žurnalistų ji pastebėjo per vėlai, kai jau nebuvo kur trauktis. Aplink lyg fejerverkai Naujųjų metų naktį sužybsėjo fotoaparatų blykstės. Kimberli taip staigiai sustojo, kad iš paskos riedantis lagaminas atsitrenkė į kojas.

      Tie tipai aiškiai bus kažką supainioję. Jau beveik dešimtmetį paparaciai jos nebemedžioja – nuo tada, kai ji nutraukė ryšius su milijardieriumi tėvu ir žiniasklaidos dėmesį traukiančiu deimantų verslu.

      Bet ne, jie taria jos vardą. Į jos veidą nutaikyta daugybė objektyvų, reporteriai zvimbia aplinkui lyg išjudintos širšės. Į gyslas plūstelėjo adrenalino, širdis ėmė daužytis.

      Ko jiems reikia?

      Kas, po galais, čia vyksta?

      Jausdama, kaip iš nerimo pakirto kojas, Kimberli nužvelgė minią, ieškodama bent menkiausios užuominos, kuri galėtų viską paaiškinti, ir pastebėjo iš tolo atsiiriantį aukštą, į liūtą panašų vyrą. Labai gerai pažįstamą vyrą. Ji spoksojo prasižiojusi iš nuostabos, jųdviejų žvilgsniai susitiko, bet tą akimirką šovė dar viena blyksčių papliūpa, šįkart tiesiai į akis.

      Apakinta šviesų, sutrikusi nuo netikėtai sutikto žvilgsnio Kimberli nesumojo, ką tas vyras ketina daryti, o jis skynėsi kelią link jos, kol galiausiai prasibrovė ir atsistojo šalia. Kimberli pajuto, kaip stipri ranka apkabino ją per pečius, suteikdama saugų prieglobstį, tačiau nepalikdama nė menkiausios galimybės prieštarauti ar gintis.

      Nespėjusi nė mirktelėti ji atsidūrė geležiniame daugiau nei metro aštuoniasdešimt centimetrų ūgio atleto glėbyje.

      Riko Perinio glėbyje.

      Vyro, kuris dešimt aistringų savaičių buvo jos meilužis, o paskui dešimt audringų dienų – teisėtas vyras.

      Ir jau dešimt ramių metų – praeities šešėlis.

      Po šitiek laiko jis nebeturėtų būti jai toks savas, bet, Viešpatie brangus, tikrai toks buvo. Kimberli puikiai prisiminė, kaip kvepia jo kūnas, koks jis lieknas ir raumeningas. Prisiminė, koks ugningas ir kaip sugebėdavo ją uždegti.

      Aišku, prisiminė ir tai, kaip ramiai jis perimdavo į savo rankas padėties kontrolę, o ir ryžtingas žemas balsas, sududenęs tiesiai į ausį, buvo skausmingai pažįstamas.

      – Mano automobilis laukia. Ar čia visas tavo bagažas?

      Kimberli linktelėjo. Savaitei atogrąžų rojuje daug drabužių nereikia. Vienintelę dalykinio stiliaus suknelę ji buvo užsitempusi ant savęs, o vienintelius aukštakulnius, kuriuos sugalvojo pasiimti, irgi apsiavė. Kai Perinis paleido jos petį ir perėmė nediduką lagaminą, Kimberli kilo noras įsispirti tais kulniukais į grindinį ir išrėžti, kur jis galįs susikišti tą savo automobilį ir arogantiškas manieras.

      Bet nebuvo tokia kvaila. Daugybę kartų matė Perinį šitaip elgiantis, todėl žinojo, kokių puikių rezultatų tai duoda. Nuožmi veido išraiška ir džiunglių karaliaus povyza, kurią taip meistriškai mokėjo nutaisyti, neleis tiems kibiems reporteriams prieiti pernelyg arti.

      Vis dėlto neketino romiai vilktis paskui šitą vyrą kaip jos lagaminas su ratukais.

      – Tikiuosi, pagaliau pasakysi, – griežtai pareikalavo ji, – ką reiškia šis sutiktuvių vakarėlis.

      – Nepasakysiu, kol vakarėlio dalyviai laukia pastatę ausis.

      Mestelėjęs televizijos operatoriams, kad trauktųsi iš kelio, Perinis čiupo Kilberli už rankos ir septynmyliais žingsniais nusitempė paskui save. Kimberli nesipriešino, nes tai buvo geriausias sprendimas, kad jį kur perkūnai tą prakeiktą italą! Nors ji paknopstom lėkė su juo per oro uosto terminalą, vis tiek beveik juto svilinantį reporterių alsavimą į nugarą. Dabar aiškintis – ne vieta ir ne laikas. Na, tuoj įsės į automobilį, tada šis reikalas jam geruoju nesibaigs.

      Kai pagaliau atsipeikėjo po pirmo sukrėtimo, kurį užgožė būtinybė skubiai sprukti nuo žiniasklaidos, karštas pasipiktinimas jų elgesiu ir adrenalino dozė, plūstelėjusi į kraują pasirodžius Periniui bei gręsiantis žodžių mūšis, Kimberli smegenys ėmė suktis. Tikriausiai tėvas bus

Скачать книгу