LITMIR.BIZ

Скачать книгу

/title>

      – Lažinuosi iš savo ferario, – Lukui pareiškė Devlinas Hadsonas cigaro dūmų, broliškos konkurencijos ir brangaus alkoholio aromato persmelktame kambaryje.

      – Tu jį pardavei, – atsakė Lukas, ramiai maišydamas kortas. – Statau savo dvidešimt penkerių metų senumo škotišką viskį.

      – Nesileiskime į smulkmenas, – burbtelėjo Devlinas, tarp lūpų suspausdamas cigarą. – Tęsiu, bet nestatau.

      – Matyti, gavai sumautas kortas, – nenusileido Lukas.

      Maksas Hadsonas gurkštelėjo viskio.

      – Aš susilaikau.

      Džekas Hadsonas, jų pusbrolis, nusikeikė.

      – Jis nekalbus. Vadinasi, nusiteikęs smogti iš peties.

      Džekas puikiai išmanė žmonių psichologiją, bet Lukas žinojo, kad Maksas sugeba blefuoti ne blogiau už kitus, net jei tai darydavo ramiai.

      – Kaip tik tuo jis ir trokšta jus įtikinti.

      Maksas pašnairavo į Luką.

      – Tavo viešųjų ryšių psichologija visai susuko tau smegenis.

      – Norėtum, – atrėžė Lukas. – Pats matau silpnąsias vietas ir paprastai suvokiu, kai kas nors rengiasi mane apmulkinti.

      Džeko žvilgsnis nukrypo nuo Luko prie Makso.

      – Priimu tavo viskį ir pridedu savo butelį tekilos, – tarė jis.

      – Išgersime į tavo sveikatą, – sutiko Lukas.

      – Užsičiaupk, – burbtelėjo Maksas.

      Devlinas tik suurzgė.

      Suskambėjo Luko mobilusis telefonas, ir žaidimas nutrūko.

      – O ne. Ar tik ne dar viena tavo jaunoji mergužėlė? – paklausė Džekas.

      – Jis visada renkasi jaunesnes, – pritarė Maksas.

      – Nes vyresnės – protingesnės, – pridūrė Devas.

      – Lukas Hadsonas, – atsiliepė jis.

      – Tai pareigūnas Volkeris iš Los Andželo policijos. Skambinu panelės Nikės Makord vardu. Jai pateikti kaltinimai dėl vairavimo apsvaigus, ir ji paprašė paskambinti jums. – Vyriškis atsikrenkštė. – Šiuo metu ji ne pačios geriausios būklės.

      Lukas pašoko.

      – Kur ją vežate?

      Pareigūnas pasakė adresą.

      – Pone, ji vairavo prieš eismą vienos krypties gatvėje ir vos nepartrenkė šeimos, grįžtančios iš Disneilendo.

      Lukas ranka persibraukė plaukus ir papurtė galvą.

      – Atvyksiu kaip įmanoma greičiau, – tarė jis ir baigė pokalbį. – Atleiskit. Nikė Makord. Privalau važiuoti.

      – Vairavo išgėrusi, ar ne? – pasiteiravo Devlinas.

      Lukas linktelėjo.

      – Po galais, – nusikeikė Maksas. – Ką darysime dėl Laukiamojo reklamos? Nikė kitą savaitę turėjo pradėti viešųjų ryšių kampaniją.

      – O, kad dirbtum su jos seserimi Gvena, – įsiterpė Maksas. – Girdėjau, kad ji – tikra profesionalė.

      – Išskyrus tą faktą, kad per paskutinį filmą paliko savo vyrą kapanotis kaip išmano, – pridūrė Devlinas.

      – Kalbant apie Piterį Horiganą, niekada negali žinoti, kiek tame tiesos ar melo.

      Lukas jautė, kaip bjūra nuotaika.

      – Dabar man teks pačiam kurti visokias pasakaites.

      – Tu – šeimos problemų sprendėjas, – tarė Devlinas. – Lėk daryti tai, ką sugebi geriausiai.

      Pirmas skyrius

      – Aš – Lukas Hadsonas. Tavo sesuo Nikė pateko į avariją.

      Gvenos Makord širdis nusirito į kulnus, kai ji nužvelgė aukštą patrauklų vyrą skvarbiomis mėlynomis akimis, stovintį jos priebutyje. Ją suėmė tokia panika, kad vargiai girdėjo savo auksaspalvio labradoro lojimą.

      – Jai viskas gerai? Ar ji… – Pati blogiausia mintis užgniaužė jai balsą ir atėmė amą.

      – Ji gyva, – patikino vyriškis ir linktelėjo durų pusėn. – Ar galėčiau užeiti?

      – Taip, žinoma, – atsakė Gvena, užkišo plaukų sruogą už ausies ir žengtelėjo į šalį traukdama Džunę, savo šunį, nuo tarpdurio. Nors ir susisielojo dėl Nikės, jai vis tiek pro akis neprasprūdo vyriškio ūgis ir platūs pečiai. Nuo jo dvelkė brangaus odinio švarko ir vyriškumo aromatas. Gvena dirstelėjo už nugaros ir pamatė visureigį, kuriuo jis atvažiavo į rančą. Kad vienos įtakingiausių Holivudo šeimų, Hadsonų, narys asmeniškai atvyktų pas ją į Montaną, turėjo įvykti kažkas pasibaisėtino.

      Gvenai iš baimės sutraukė skrandį.

      – Būk geras, netylėk ir pasakyk. Ji ligoninėje?

      – Ne, paguldėme ją į reabilitacijos kliniką, – atsakė Lukas, įsirėmęs rankomis į klubus. – Ji buvo suimta už vairavimą išgėrus. Važiavo prieš eismą vienpusio eismo gatve. Policija nustatė, kad trisdešimt mylių viršijo leistiną greitį. Ji tik per plauką nesirėžė į keturių asmenų šeimą, grįžtančią iš Disneilendo.

      – Dieve mano, – išspaudė Gvena jausdama, kaip kraujas sustingsta gyslose. Ją apėmė šleikštulį keliantis svaigulys, kojos sulinko. Stiprios Luko rankos sugavo ją ir priglaudė prie krūtinės.

      Jis įdėmiai tyrinėjo jos akis.

      – Norėtum prisėsti?

      Gvena linktelėjo.

      – Manau, kad taip, – sutiko ji, o Lukas nuvedė prie minkštos sofos svetainėje, priekinėje jos rančos kotedžo dalyje.

      – Kur virtuvė? Atnešiu tau vandens.

      – Koridoriumi tiesiai, iki galo, – atsakė Gvena rankomis suėmusi galvą ir pliekdama pati save. O kad būtų privertusi Nikę jos paklausyti! Kelis kartus meldė seserį liautis palaidai gyvenus, tačiau Nikė jos nepaisė. Jaunesnioji sesutė buvo pasiryžusi vienaip ar kitaip išgarsėti, ir paskutiniu metu daugiau dėmesio buvo skiriama Nikės šėliojimams, o ne aktoriniams sugebėjimams.

      Lukas grįžo su stikline vandens ir papurtė galvą, kai Gvena ėmė stotis.

      – Tu vis dar išbalusi, – pasakė jis.

      Ji gurkštelėjo vandens ir trūksmingai įkvėpė.

      – Privalau pas ją važiuoti.

      – Negali, – paprieštaravo jis. – Niekam neleista jos matyti detoksikacijos laikotarpiu.

      Gvena įsistebeilijo į Luką.

      – Net šeimos nariams?

      – Niekam, – pakartojo jis. – Tokia buvo tos reabilitacijos klinikos priėmimo sąlyga. Įstaiga garsėja puikiais išgijimo rodikliais.

      Neįstengdama daugiau nusėdėti, Gvena atsistojo.

      – Aš mėginau priversti ją sustoti. Pavyko įtikinti kelioms dienoms atvažiuoti į rančą. Tikėjausi, kad grynas oras, ramybė ir buvimas kuo toliau nuo vakarėlių šėlsmo padės. Bet jos draugai nuolatos skambindavo ir siųsdavo žinutes. Nikė neištvėrė ir iškeliavo anksčiau. Priverčiau ją prisiekti, kad bus atsargesnė.

      – Dabar ji gaus pagalbą, kurios reikia.

      Gvena tramdė akis užplūdusias ašaras.

      – Jaučiuosi tokia nevykėlė. Man reikėjo…

      Lukas apglėbė ją per pečius.

      – Ji – suaugusi moteris, galinti priimti savo sprendimus – teisingus arba klaidingus. Negali jos kontroliuoti.

      Gvena suvokė, kad Lukas teisus. Būtų pasakiusi tą patį atsidūrusiam panašioje padėtyje, vis dėlto tai nesumažino ją gniaužiančio kaltės ir bejėgiškumo jausmo.

      Giliai įkvėpusi pajuto netikėtą dėkingumą Hadsonams. Jie nugabeno seserį į saugią vietą.

      – Labai

Скачать книгу