Paaukštinta… į žmonas - Paula Roe Aistra

Скачать книгу

nepražiopsojo jos atsitraukimo, nes suraukė kaktą.

      – Supykai, kad ketvirtadienio vakarą sutrukdžiau tavo atostogas?

      Tylėdama ji įsmeigė į jį nepatiklias dideles akis, o pyktis virte virė.

      – Manai, kad mano karjeros pokyčiai – tie, kuriuos planavau daugybę mėnesių, – gali būti pamiršti, vos pareikalauji parvežti tave namo? Turėčiau paminėti, kad net nepadėkojai.

      – Spėju, kad ne, – sumurmėjo Zakas. Paskui dusliai pridūrė: – Ačiū. Kad parvežei mane namo.

      – Prašom.

      Jis pažvelgė jai į akis, žiūrėjo kiek ilgiau nei reikia, paskui nusuko akis ir susigrūdo rankas į kišenes. Jeigu ji ko nors ir tikėjosi, bet ko, kas išduotų ankstesnį artumą, teko nusivilti. Jo lūpos brūkšniu, ir Emilė pastebėjo, kad jis susierzino, nors ir stengėsi susivaldyti.

      Buvau teisi, jis neprisimena.

      – Biure aš šiaip sau negeriu, – netikėtai prisipažino Zakas.

      – Žinau.

      – Taip. – Jis ir vėl atidžiai ją apžiūrinėjo. Emilė pasijuto nepatogiai. – Tu žinai.

      Šilta rytmečio saulės šviesa krito pro mažutį virtuvės langelį ir, regis, ėmė tirštėti, apsivijo jos kūną ir sukėlė nesmagų maudimą papilvėje. Kai ji sužiuro į jo lūpas, užliejo uždraustas to vakaro džiugesys. Emilė atminė pustuštį tekilos butelį, karingai spindinčias akis, nors biure švietė blanki šviesa.

      – Man reikia apsirengti, – pagaliau išpyškino ji. Jis blykstelėjo akimis, o Emilei ėmė trūkti oro. – O tau reikia eiti.

      – Pagalvosi apie mano pasiūlymą?

      – Išeisi, jeigu pažadėsiu pagalvoti?

      – Tik jeigu pagalvosi apie tai, – pasakė jis. – Mums abiem tai į naudą. Padirbėsi man dar penkis mėnesius ir gausi didelį paskatinimą. Laimėsime abu.

      – Pažadu apie tai pagalvoti.

      Ji sekė jam iš paskos, kai Zakas ėjo koridoriumi, stebėjo, kaip atidarė duris, peržengė slenkstį, ir žinojo, kad negrįš – negalės grįžti ir dirbti Zakui. Tik ne po bučinio. Jai visai nereikia dar daugiau chaoso: juk visą vaikystę praleido kovodama dėl tvarkos.

      Zakas stabtelėjo laiptų aikštelėje ir susimąstęs atsigręžė.

      – Kaip mano automobilis nuo biuro nukeliavo iki mano namų?

      Emilės lūpos nevalingai trūktelėjo.

      – Tas automobilis – didelis ir gražus.

      – Leidau tau vairuoti savo Porsche?

      – Žinoma. – Ji negalėjo užgniaužti pasipūtėliškos šypsenos. – Tu juk buvai girtas.

      Jis susiraukė ir pasikasė smakrą.

      – Tu be pagalbos parvilkai mane namo?

      – Aha.

      Buvo rankomis apkabinusi jo liemenį, kai maloni jo šiluma atitraukė dėmesį, kol vedė Zaką pro priekines duris. Ir tada…

      Bet kas galėjo padaryti klaidą. Jis kluptelėjo, o ji vos vos išlaikė pusiausvyrą, ir jie atsigręžė vienas į kitą tą pačią akimirką. Jų lūpos susitiko. Ir dar kartą susilietė. Ir lietėsi tol, kol Emilei pavyko išsilaisvinti ir ištrūkti.

      Likimo ironija, kad kvaila klaida aiškiai nušvietė jos gyvenimo planus.

      Atsidususi susiveržė chalato diržą.

      – Viso, Zakai. Pranešiu tau, ką nuspręsiu.

      Lyg niekada nebūčiau bučiavusi savo šefo ir tikėjusi, kad viskas bus gerai. Po visko, kas nutiko, stengsiuosi amžiams ištrinti jį iš savo atminties.

§

      Zakas nelabai girdėjo tylų durų trakštelėjimą už nugaros, buvo pernelyg apimtas nevilties. Praėjo pro medinius turėklus, perėjo žole apaugusį šlaitelį prie daugiabučio aukštėliau, Duringano gatvėje, prie ilgų žiočių, kurias vietiniai vadina Skersgatviu, spindinčiu ryto saulėje ir viliojančiu praleisti tingią dieną ant smėlėtų krantų.

      Ne Emilę. Ji – darbdavio svajonė: visada punktuali, nepaprastai darbšti ir be galo protinga. Ji žino, ko jam reikia dar prieš tai, kai jam ko nors prireikia. Ji žino, kokią kavą jis geria, visada primena, kada valgyti ir pasilieka iki paskutinės akimirkos.

      Ir nepakartojamai bučiuojasi.

      Girgžtelėjo laiptai, garsiai protestuodami atkartojo jo susierzinimą. Jis neįsitikinęs, kad Emilė sugrįš, vadinasi, reikia apgalvoti B planą.

      Kai jaučiasi nesmagiai, Emilė tankiai mirksi. Tai panėšėjo į nervinį tiką, kai storos ir nepaprastai ilgos blakstienos virpėjo virš jūros žydrumo akių, pridengtų akiniais. Zakas pastebėjo tai, kai nerūpestingai pasiteiravo apie jos savaitgalį. Susidomėjęs ir patenkintas, jis buvo priverstas išsiaiškinti savo teoriją. Patvirtinimo sulaukė tuomet, kai galų gale susitarė dėl pagrindinio dalyko ir draugiškai pajuokavo, kad sumažintų įtampą.

      Ji taip pat mirksėjo, kai jis ją pabučiavo.

      Jis stabtelėjo ant takelio, jauki pavasario šiluma nepadėjo numalšinti lėtai tvinkčiojančio galvos skausmo. Velnias, kiek užuominų reikia pakišti moteriai? O ji vis tiek nepalaužiama ir atsisako pripažinti jo bučinį.

      Bučinį, kuris stipriai sukrėtė jo pasaulį.

      Kuris vieną akimirką nukreipė jo mintis nuo technologijų viceprezidento žlugimo, sukėlusio ilgai užsitęsusio pykčio bangą. Tik viena akimirka, bet pakankamai ilga ir galinga, kad sukrėstų, pasiektų paslėpsnius ir nepaprastai lengvai sukeltų saldžius ir geidžiamus vaizdinius apie Emilę lovoje.

      Ji ne tik pati geriausia padėjėja, kokią jam teko turėti. Ji sužadino smalsumą taip, kad susidomėjimas darbu tapo pagrindiniu dalyku per paskutinius kelis mėnesius.

      Ir pirmą kartą per visus tuos mėnesius jis troško. Geidė stipriai ir aistringai.

      Zakas peržvelgė peizažą, atsirinko savo įmonės įvykdytus projektus kitoje upės pusėje, su giliu pasididžiavimu užsižiūrėjo į lygias, tvarkingas daugybės milijonų dolerių vertės namų linijas. Kai kuriuos namus savo rankomis perprojektavo, pastatė ir pavertė pelnu. Bet net ir dabar, samdydamas visą darbo dieną dirbančius tarnautojus ir Įmonės plėtros skyrių, jis vis dar projektavo pats. Taip, jis gali leisti sau pasirinkti ir apsispręsti dėl klientų, bet autentiški projektai tebebuvo kuklūs įrodymai, kiek daug jis pasiekė.

      Jo dienos buvo puikiai organizuotos. Jam patiko darbas, moterys, su kuriomis susitikinėjo, ir apskritai gyvenimas. Zakas jautėsi ramus, ne taip, kaip ankstesniais metais, kupinais nepaliaujamų jausmų pokyčių, streso ir migrenos, bemiegių naktų ir begalinių konfliktų dienų.

      Savo naujajame gyvenime jis dirbo kaip juodas jautis. Jo tėvas jį išmokė vieno dalyko: viskas, kas yra vertinga, lengvai nepasiekiama.

      Ypač kai tai susiję su moters užkariavimu.

      Jis įkalbės Emilę sugrįžti, kurį laiką stengsis išsiaiškinti, ar migloti jo prisiminimai – tikri, ar ji su juo bučiavosi nekantriai ir noriai.

      Jis pakėlė akis į jos buto duris, žvilgtelėjo į užtrauktas svetainės lango žaliuzes.

      Iš kur gali žinoti. Tą pačią dieną, kai pasikeitė jo gyvenimas, galiausiai sulaukė atsakymo į mėnesius spėliotą klausimą, kas slypi po griežtais Emilės darbo kostiumėliais. Prie jo biuro ji pasirodė be Žrminių akinių, su apsmukusiais marškinėliais, Ugg pusbačiais ir džinsiniu sijonėliu, kuris aptempė neparastai dailų riestą užpakaliuką.

      Jo padėjėja slėpė nuostabų kūną. Kodėl?

      Užsimerkęs

Скачать книгу