LITMIR.BIZ

Скачать книгу

ne?

      – Na, pirmiausia, tave pavaduojanti… Amberė… užkniso.

      – Ebonė. Ji atėjo iš Rinkodaros skyriaus ir padarė man malonę.

      – Ji sujaukė duomenų formavimo sistemą.

      – Suprantu. – Emilė atidžiai stebėjo, kaip Zakas masažuojasi kaklą.

      Dveji glaudaus bendradarbiavimo metai leido perprasti, kad nuostabią jo galvą kamuoja skausmai. Akimirką ji pajuto gailestį.

      – Ir deda cukraus man į kavą.

      Vargeli. Aš jį išpaikinau.

      – Ir spėju… neprimena, kada laikas pavalgyti?

      Zako žvilgsnis buvo rūstus, jis vis dar trynėsi sprandą.

      – O prakeikti jos kvepalai man sukelia galvos skausmą. Nejuokinga. Šią savaitę viskas virto tikru košmaru. Man reikia, kad sugrįžtum.

      O vargeli. Emilė tirpo kaip ledai vasarą, ji laikėsi tik sukaupusi visą valią. Ji norėjo atsidusti, bet tik tyliai nurijo seiles.

      – Tau manęs reikia? – tyliai paklausė ji.

      Zakas skubiai linktelėjo.

      – Dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties Viktoras Preskotas ketina paskelbti mane savo įpėdiniu.

      – Tavo tėvas? Viceprezidentu?

      – Aha.

      Oho. Apstulbusi Emilė išsižiojo. Zakas niekada nekalbėjo apie savo praeitį nė apie šeimą: atrodė, kad Auksinėje pakrantėje jis išdygo suaugęs ir ėmė vadovauti milijono ar panašios vertės metinei apyvartai. Aišku, Emilė žinojo, kad jo tėvas yra griežtas milijardo dolerių programinės įrangos įmonės generalinis direktorius, bet nieko daugiau. Zakas mokėjo jai ne už tai, kad liežuvautų su kitais darbuotojais.

      – Štai dėl ko tu… – ji mandagiai nutilo, bet jis valdingu mostu išsklaidė jos dvejojimą.

      – Prisigėriau biure. Taip. Nelabai gražiai pasirodžiau valytojams.

      Jos šefas darbe niekada negerdavo. Štai dėl ko jis paskambino jai, ištikimajai padėjėjai, kad parvežtų jį namo. Puikumėlis.

      – Zakai. – Emilė atsiduso. – Praleidau dvejus metus, stengdamasi būti pačia geriausia asistente, kokią tau teko turėti. Derinau tavo darbą ir asmeninį gyvenimą, neaiškinau ir nesiskundžiau. Raminau klientus ir organizavau paskutinės minutės susitikimus, verslo keliones ir pasimatymus. Dirbau viršvalandžius ir savaitgaliais daugiau kartų nei galėčiau suskaičiuoti…

      – Net nepagalvojau, kad tu taip nekenti savo darbo, – įsiterpė jis.

      – Visai ne! Man patiko. Tiesiog… tiesiog pats laikas keistis.

      – O padėti man susitvarkyti su painiava ir su viceprezidento pareigomis – netinkamas pasikeitimas?

      – Ne… taip. Aš tik… Aš išeinu, aišku?

      Akimirką stojo tyla – nejauki ir beveik juntama, kol Zakas lėtai ištarė:

      – Tai pasakyk man, kas nuviliojo mano padėjėją, pačią geriausią, kokią tik kada nors turėjau… – Jis kiek patylėjo. – …kai man jos labiausiai reikia?

      Ir vėl tas žodis. Reikia.

      Užplūdo kvailos fantazijos: jose Emilė regėjo daugiau nei pavogtą bučinį. Na, ją visą glamonėjo neįtikėtinai raumeningos ilgapirštės rankos…

      Ji sumirksėjo ir pasitaisė įsivaizduojamą plaukų sruogą, laukė, kol jis prisimins Tą Naktį. Bet laikrodis tiksėjo, o jis tik spoksojo. Tai ją pribloškė.

      Jis neprisimena.

      Emilė pajuto kylantį karštį, lėtai užliejantį jos sprandą. Galiausiai – skruostus, du liepsnojančius jos kvailumo išdavikus. Kol jos viso savaitgalio mintys, kaip pakartoti nustatytas kompaktinis diskas, sukosi apie bučinį, Zakas nesugaišo nė sekundės, jį prisimindamas.

      Na, kažin, ko tu tikiesi, kai jam ant lėkštutės buvo patiektos technologijų viceprezidento pareigos?

      – Ką nors pasakysi? – dabar prabilo jis ir sukryžiavo rankas.

      Emilė atsiduso.

      – Galiu išmokyti kitą žmogų.

      – Aš nenoriu nieko kito. – Jis perkėlė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, vieną ranką vėl pakėlė prie sprando. Emilė susižavėjusi stebėjo, kaip jis išsiblaškęs masažuoja, kaip po įtemptais marškiniais atsipalaiduoja raumenys. – Aš, žinoma, pakelsiu tau atlyginimą.

      – Bet aš nesuprantu, kodėl tu gausi… norėjau pasakyti… – Ji nutilo.

      – Kodėl staiga gausiu programinės įrangos įmonę? Ar kas atsitiko mano įbroliui, kuris buvo akivaizdus ir neginčijamas paveldėtojas? – Jis gudriai žiūrėjo į nuraudusią Emilę. – Sužadinau smalsumą?

      – Ne, – pamelavo ji.

      Zakas atsainiai šyptelėjo – jo šypsnys jos pilve visada sukeldavo uraganą.

      – Tikrai? Įmonėje baisi sumaištis. Reikia susitarti dėl susitikimų, suplanuoti juos iš anksto. Juk nekantrauji viską sutvarkyti.

      – Manęs visai nedomina nesveikas smalsumas ir biuro darbuotojų paskalos.

      – Taip, – pasakė jis ir akimis lėtai nužvelgė Emilę, – tai tiesa. Todėl manau, kad tai – paaukštinimas. Esu pasiryžęs mokėti dukart daugiau, kad ir kiek tau siūlo.

      – Pinigai – ne svarbiausia. – Ji pasisuko ir nuėjo prie sofos: jai žūtbūt reikėjo erdvės blaiviai pamąstyti. – Zakai, tu esi darboholikas. – Pakėlusi numestą rankšluostį ji žvilgtelėjo per petį. Jis žiūrėjo įtariai. – Ir tai nėra blogas dalykas, tik… tikiesi, kad ir aš būsiu tokia pat. Aš noriu pati valdyti savo likimą – noriu pati sau vadovauti ir priiminėti sprendimus. – Ji įžūliai kilstelėjo smakrą. – Studijuosiu universitete, kad gaučiau smulkiojo verslo diplomą. Aš įkursiu savo įmonę.

      – Ką darysi?

      – Įkursiu savo įmonę. Žinai: laiko valdymas, instruktavimas, patarimai, kaip klientams rasti savo kelią… – Ji susiraukė, nes Zakas kažkodėl tylėjo. – Et, pamiršk tai. Aš jau pasirašiau ir sumokėjau už pirmą semestrą. O dėl tų dviejų savaičių – aš neimsiu paskutinio užmokesčio.

      Visus metus dirbdama su Zaku Preskotu Emilė plušo kaip tikra profesionalė, nepriekaištingai, nepasiduodama paskaloms. Niekada nereagavo į geraširdiškus pasierzinimus ir neperžengė standartinių, neįpareigojančių paklausimų Kaip praėjo savaitgalis? Emilė tikėjo, kad kaip ir visi kiti trisdešimt jo biuro darbuotojų, Zakas laikė ją vidutinės išvaizdos vieniša karjeriste, kuri neišsiskiria iš minios ir tikrai negalėtų priklausyti klubui Aš susitikinėjau su Zaku Preskotu. Todėl ketvirtadienio bučinys atrodė dar labiau žeminantis, nes jį galima pamiršti. Kaip ir ją pačią.

      Nors puikiai pasiklojo, tačiau miegoti tikrai buvo nepatogu.

      Jis susiraukė, kol Emilė stovėjo rankose laikydama sunkų drėgną rankšluostį. Ji niekada tyčia nemetė jam iššūkio… iki šiol. Jo žandikaulis žavingai įsitempė po šilta, lygiai nuskusta oda. Tu gerai žinai, kokia šilta jo oda. Ir kokia lygi. Ir kaip kvepia – it slapti, uždrausti bučiniai apelsinų giraitėje – jaudinantys, gaivūs, džiuginantys…

      Susigėdusi ji suskubo nuo kavos staliuko nurinkti praėjusio vakaro išsinešti skirto maisto indus, o išdavikė širdis ėmė sparčiai daužytis.

      Jis nusekė paskui ją į virtuvę.

      – Paklausyk.

Скачать книгу