LITMIR.BIZ

Скачать книгу

taip, – atsakė ponia Greison. – Šis komplektas – dovana Juditai, tačiau ji nori kažko šiuolaikiškesnio. Mums abiem labai patinka jūsų darbai. Nekantraujame pamatyti, ką sugebėsite padaryti su šiais. Jūs nuostabi kūrėja ir esu tikra, kad Judita su šitais smaragdais per kitą mėnesį vyksiantį labdaros renginį, skirtą sergantiems diabetu, atrodys tiesiog pritrenkiančiai. – Motina nusišypsojo dukrai. – Ketinau įteikti juos Juditai vestuvių proga, bet kadangi jai dvidešimt penkeri ir ji vis dar neištekėjusi, dovanoju dabar. Ko laukti? Mūsų šeimoje jie jau visą amžinybę, tačiau visai netinka prie mano odos spalvos.

      Leksė įtarė, kad tikroji priežastis, dėl kurios senoji moteris troško perkurti papuošalus, buvo jos noras pademonstruoti ant dukters kaklo bent dalį šeimos turtų, kaip nesubtilią užuominą potencialiems jaunikiams.

      – Matote, šie brangakmeniai yra retenybė, įtariu, kad jiems ne vienas šimtas metų. Jei perkursiu dirbinį, jų, kaip antikinių brangakmenių, vertė nukris.

      – Ak, jie mūsų šeimoje jau labai seniai. Laikas juos prikelti naujam gyvenimui.

      Leksė, žinoma, užsakymo neatsisakė. Ne jos pareiga atkalbinėti klientus nuo savo paslaugų, be to, ji žinojo, kad veikiausiai daugiau niekada neturės progos dirbti su tokiais puikiais smaragdais.

      Atidariusi seifą ji ištraukė dėželę ir parodė smaragdus Amandai.

      – Nieko sau, – nustebo ši. Abi įniko tyrinėti deimantus ir ryškiai žalią, spindinčią spalvą.

      Amanda palytėjo išraitytą aukso gijos kraštelį.

      – Man niekada neteko regėti tokios spalvos smaragdų. Jie atrodo be galo prabangiai.

      – Žinau. Spalva įspūdinga. Manau, dėl to, kad brangakmeniai labai seni. Jie tikriausiai atvežti iš Pietų Amerikos prieš šimtus metų. Majų brangakmeniai laikomi tyriausiais ir vertingiausiais.

      – Kiek, tavo manymu, jie verti?

      – Sunku pasakyti. Tačiau turint galvoje, kad deimantai beveik tobuli, o smaragdų spalva tokia neįprasta ir skaidri, spėju, apie milijoną.

      – Milijoną dolerių? – spygtelėjo Amanda.

      – Taip.

      Vadinasi, dabar Leksė savo seife turi mažiausiai milijono dolerių vertės smaragdus ir laisvę sukurti jiems tokį meninį apipavidalinimą, kuris padės netekėjusiai dvidešimt penkerių metų merginai pritraukti turtingą vyrą. Gal šis užsakymas šiek tiek senamadiškas ir prieštaraujantis jos principams, bet drauge didžiausias, kokį ligi šiol jai yra tekę gauti.

      – Niekam apie jį neprasitark, gerai?

      Leksė žinojo galinti pasikliauti savo padėjėja. Jos kartu dirbo jau aštuoniolika mėnesių. Neseniai įkopusi į trečią dešimtį Amanada buvo aukšta ir liekna, turėjo šiek tiek daugiau nei madinga tatuiruočių ir auskarų ir liguistą potraukį spalvotoms blauzdinėms bei kareiviškiems batams. Be to, jai puikiai sekėsi bendrauti su klientais ir, atrodo, mėgo savo darbą.

      Pastaruoju metu Leksė leisdavo Amandai padėti atliekant paprastesnius dirbinius. Kai pati užsiversdavo darbais, dar viena pora rankų buvo tikras išganymas. Amanda taip pat turėjo menininkės gyslelę, todėl kilus dvejonėms Leksė visuomet kreipdavosi į savo pagalbininkę.

      Amandai išėjus Leksė užbaigė vestuvinius žiedus su rubinais. Jai netikėtai šovė į galvą mintis iš karto paskambinti klientei ir pranešti apie įvykdytą užsakymą. Kaip ir tikėjosi, moteris be galo nekantravo pamatyti kūrinį, todėl netrukus atvyko ir pasiėmė žiedus.

      Tad Leksės darbo diena baigėsi vertingu čekiu, laiminga kliente ir dar vienu žvilgtelėjimu į smaragdus.

      Paskui supratusi, kad yra žvėriškai išalkusi, ji pravėrė vos matomas duris, kurios vedė į gyvenamas patalpas viršutiniame aukšte. Jos būstas nebuvo toks ištaigingas kaip parduotuvė apačioje, kadangi visas santaupas ir didelę dalį banko paskolos buvo investavusi į verslą. Įrankiai, vitrinos, dėklai, apšvietimas, papuošimai – viskas turėjo derėti prie jos kuriamų papuošalų. O tai atsiėjo nemaloniai brangiai.

      Dėl šios priežasties namuose teko pasitenkinti tik lova, būtiniausia virtuvine technika, pora kėdžių ir stalu, kuriuos įsigijo labdaros parduotuvėse.

      Pildamasi į stiklinę vėsaus vandens Leksė vėl pajuto piršte pažįstamą nudegintos vietos tvinksėjimą. Tyrinėdama raudoną žvilgančią žaizdelę ji prisiminė pas ją užsukusį vyriškį, per daug slegiamą vardų ir per mažai – sąžinės. Čarlzas Pendegrafas III. Dieve švenčiausias.

      Nors turėjo sužadėtinę, nesibodėjo dairytis į kitų moterų užpakalius ir bučiuoti jų per žioplumą pasidarytų žaizdų. Leksė papurtė galvą. Geriausiu atveju ši santuoka truks dvejus metus.

      Tada priminė sau, kad kol pora laiminga kartu ir ryžtasi mokėti už jos sukurtus sužadėtuvių žiedus, jai visai neturi rūpėti jų santykių baigtis. Kaip Leksė suprato, pono Pedegrafo ir Penelopės santykiai – be įsipareigojimų, ir ištikimybė nebuvo jų sutarties dalis.

      Leksė negalėjo suprasti tokių santykių; ji tvirtai žinojo, kad jei kada nors nuspręstų ištekėti, neištikimo vyro eitų ieškoti su šautuvu rankose.

      O kadangi jos tėvas, Niujorko policininkas, nerimaudamas dėl savo vienturtės dukters saugumo išmokė ją visko apie savigyną ir taiklų šaudymą, ji būtų sugebėjusi nudėti niekam tikusį apgaviką taikliu šūviu į širdį. Arba į kitą kūno dalį, kurioje jai tą akimirką norėtųsi įtaisyti skylę. Tas, kuris ketino imti ją į žmonas, turėjo šitai gerai įsisąmoninti.

      Leksės motina – pusiau kinė ir be galo tradicinių pažiūrų – tikriausiai prisikeltų iš numirusiųjų, kad padėtų jai palaidoti lavoną.

      Leksei prieš akis iškilo Čarlzo Pendegrafo paveikslas ir pirštas automatiškai nuspaudė įsivaizduojamą gaiduką.

      Tokia smarki reakcija į visiškai nepažįstamą žmogų Leksei atrodė keista; kita vertus, ji žinojo, jog iš dalies pasibjaurėjimą sukėlė nepaneigiama trauka. Per savo gyvenimą ji jau buvo spėjusi suprasti, kad apie brangakmenius išmano kur kas geriau nei apie vyrus.

      Ji baigė gerti vandenį ir išgirdo skambant telefoną.

      Pažiūrėjusi į telefono numerį rodantį ekraną pakėlė ragelį.

      – Karlai. Sveikas.

      – Kaip laikosi seksualioji Leksė?

      – Ką tik iš darbo.

      – Nusikamavusi po ilgos kelionės namo? – paerzino jis.

      Karlas Vyzenšteinas – draugas iš jos glaudaus bičiulių rato, kurį sudarė tik menininkai arba meistrai. Jis buvo metalo dirbinių kalėjas, puikiai uždirbantis pragyvenimui, ypač turint galvoje, kad specializavosi kaldamas namų numerius ir durų belstukus.

      – Lėk čionai pasiausti. Šiandien pardaviau penkių tūkstančių dolerių vertės durų varpelį.

      Leksė nusijuokė.

      – Ir kaip galima nemėgti Niujorko.

      – Ak, mieloji, tikra tiesa. Šiandien sukviečiau visą šutvę į Emo. Natas ir Brusas tikrai bus, Ela – jeigu ras auklę vaikui, ir dar keletas. Pasirašai?

      Mintis praleisti naktį su draugais atrodė viliojanti. Pastaruoju metu ji per daug įtemptai dirbo. Tačiau buvo tikra, kad niekur neis. Ne šį vakarą.

      – Atleisk. Turiu darbo.

      – Per daug dirbi.

      – Žinau. – Akimirką jai kilo pagunda papasakoti apie seife gulinčius smaragdus, tačiau Karlas buvo ne iš tų, kurie mokėjo saugoti paslaptis, o jai mažiausiai reikėjo, kad kas nugirstų jį pasakojant draugams apie didįjį Leksės užsakymą, kaip, ji buvo tikra, jis ir

Скачать книгу