ТОП просматриваемых книг сайта:
Mes visi nesame kailyje. Karen Joy Fowler
Читать онлайн.Название Mes visi nesame kailyje
Год выпуска 2013
isbn 978-5-415-02420-9
Автор произведения Karen Joy Fowler
Жанр Современная зарубежная литература
Издательство Vagos prekyba
IN MEMORIAM
nuostabiajai Wendy Weil,
kovotojai už knygas, gyvūnus
ir – abiejose kategorijose – mane
Atvirai šnekant, nors ir labai mėgstu apie tai vaizdžiai kalbėti, jūsų beždžioniškasis praeities periodas, ponai, nebus tolimesnis už maniškį. Ir padus jis kutena visiems, vaikštantiems šia žeme: tiek mažoms šimpanzėms, tiek dideliems achilams.
Prologas
Dabartiniai mano pažįstami nustebtų išgirdę, jog vaikystėje buvau tikra gražbylė. Iš tų laikų, kai man dveji, yra išlikęs namudinis filmukas: senamadiškas, begarsis, visai išblukęs – dangus baltas, mano raudoni sportbatukai pamėkliškai rausvi, – tačiau aiškiai matyti, kiek aš daug pliurpiu.
Užsiimu kraštovaizdžio dizainu: renku po vieną akmenėlį nuo žvyruoto įvažiavimo į mūsų kiemą, žygiuoju prie didelės skardinės geldos, įmetu, grįžtu atgal. Dirbu uoliai, bet demonstratyviai. Išpučiu akis tarsi nebyliojo kino žvaigždė. Žiūrovams pasigrožėti atkišu skaidrų kvarco gabalėlį, paskui įsidedu jį į burną, užsibruku už žando.
Pasirodo mano mama ir akmenėlį ištraukia. Paskui ji vėl dingsta už kadro, bet aš pradedu ožiuotis – tai matyti iš mano gestų – ir mama sugrįžusi įmeta akmenėlį į geldą. Filmukas trunka kokias penkias minutes, ir visą tą laiką aš nesiliauju malusi liežuviu.
Po kelerių metų mama mums skaitys seną pasaką, kurioje vienai seseriai (vyresnėlei) kalbant iš burnos krenta rupūžės ir gyvatės, o kitai (jaunėlei) byra gėlės ir brangakmeniai, ir mano galvoje iškils šis vaizdinys – scena iš filmuko, kai mama įkiša ranką man į burną ir ištraukia deimantą.
Vaikystėje buvau baltapūkė, dailesnė nei dabar, o dar išsipusčiusi prieš kamerą. Neklusnios garbanos sudrėkintos vandeniu ir vienoje pusėje susegtos kaspinėlio formos segtuku su žėručiais. Kas kartą pasukus galvą segtukas žybteli saulėje. Maža rankelė mosteli į akmenėlių geldą. Visa tai, tikriausiai sakau aš, visa tai vieną dieną bus tavo.
O gal ir visiškai ką kita. Nesupaisysi, ką aš ten kalbu. Filmuodami tėvai gėrėjosi ekstravagantiška mano žodžių gausa, neišsenkančiu jų srautu.
Vis dėlto pasitaikydavo atvejų, kai mane tekdavo stabdyti. Jeigu sugalvoji du dalykus, kuriuos norėtum pasakyti, išsirink tą, kuris tau labiau patinka, ir pasakyk tik jį, sykį patarė mama, mėgindama išmokyti mane gerų manierų, o vėliau taisyklė buvo susiaurinta iki vieno iš trijų.
Kas vakarą tėtis sustodavo prie mano kambario durų palinkėti saldžių sapnų, ir aš imdavau tarškėti neatsikvėpdama, apimta nevilties, bandydama užlaikyti jį kambaryje vien savo balsu. Būdavo, pamatau jo delną ant durų rankenos, durys pradeda vertis. „Noriu papasakoti vieną dalyką!“ – šūkteliu aš, ir durys pusiaukelėje sustoja.
– Pradėk nuo vidurio, – sakydavo tėtis, šešėlis, iš nugaros apšviestas koridoriaus lempos, vakarais pavargęs kaip ir visi suaugėliai. Lempa atsispindėdavo mano miegamojo lange tarsi norus pildanti žvaigždė.
Pradžią praleisk. Pradėk nuo vidurio.
PIRMA DALIS
Uraganas, pūtęs man į nugarą iš praeities, vis labiau rimo.
Vienas
Taigi mano pasakojimo vidurys prasideda 1996-ųjų žiemą. Tuo metu mūsų šeima jau seniai buvo susitraukusi iki branduolio, išpranašauto seno namudinio filmuko, – aš, mama ir nematomas, už kameros besislepiantis tėtis. 1996-aisiais buvo prabėgę dešimt metų nuo tada, kai paskutinį sykį mačiau brolį, septyniolika – kai prapuolė sesuo. Visas mano pasakojimo vidurys susijęs su jų dingimu, nors jeigu nepasakyčiau, jūs gal ir nesuprastumėte. 1996-aisiais pasitaikydavo dienų, kai nė vieno iš jų neprisimindavau.
1996-ieji. Keliamieji metai. Ugninės Žiurkės metai. Prezidentu ką tik perrinktas Klintonas; viskas pasibaigs ašaromis. Kabulas pasidavė Talibanui. Pasibaigė Sarajevo apgultis. Čarlzas neseniai išsiskyrė su Diana.
Padangėje švystelėjo Heilio–Bopo kometa. Lapkritį pasklido gandas, kad kometos uodegoje pastebėtas Saturną primenantis objektas. Tais metais ryškiausios žvaigždės buvo klonuota avis Doli ir šachmatų kompiuteris „Deep Blue“. Rasta įrodymų, kad Marse esama gyvybės. Spėta, kad į Saturną panašus objektas Heilio–Bopo kometos uodegoje – ufonautų laivas. 1997-ųjų gegužę 39 žmonės nusižudė, tikėdamiesi šitaip į jį pakliūsią.
Tokiame kontekste aš atrodau visiškai normali. 1996-aisiais man buvo 22-eji, stūmiau penktus metus Kalifornijos universitete Deivise, tebebuvau bakalaurantė, o gal jau magistrantė – pakopų, reikalavimų, mokslinių laipsnių subtilybės manęs nuoširdžiai nedomino, tad ir mokslų baigimas nė iš tolo nesišvietė. Tėtis mėgo pabrėžti, kad mano išsilavinimas veikiau platus nei gilus. Jis dažnai tai kartodavo.
Bet aš nemačiau prasmės skubėti. Neturėjau jokių ypatingų ambicijų, nebent būti plačiai pripažinta arba slapta įtakinga – neapsisprendžiau, kas arčiau širdies. Didelio skirtumo ir nebuvo, nes joks magistro laipsnis negalėjo užtikrinti nei vieno, nei kito.
Mano tėvus, kurie vis dar mane išlaikė, tokia situacija vedė iš proto. Tais metais mano mamą kone viskas vedė iš proto. Jai tai buvo kažkas nauja – stiprinamosios teisėto susierzinimo dozės. Net atjaunėjo. Kažkada čia pareiškė nebenorinti būti vertėja ir tarpininke tarp manęs ir tėčio; nuo to laiko mudu bemaž nesikalbėjome. Nepamenu, kad mane tai būtų jaudinę. Mano tėtis pats buvo universiteto profesorius ir pedantas iki kaulų smegenų. Kiekvienoje jo frazėje slypėjo pamokymas – it kauliukas vyšnioje. Dar ir šiandien sokratiškasis metodas man sukelia norą kam nors įkąsti.
Tais metais ruduo prasidėjo staiga, lyg būtų įėjęs pro pravertas duris. Vieną rytą, kai myniau dviračiu į paskaitas, virš galvos praskrido gausus berniklių pulkas. Aš jų nemačiau, nes apskritai neką teįžiūrėjau, tiktai girdėjau daugiabalsį gagenimą. Virš laukų tvyrojo meldų rūkas, o aš myniau per jį lyg per debesį. Meldų rūkas tai ne šiaip sau rūkas – jis nepraskysta, nedreifuoja, tik kybo nekintamas ir tirštas. Turbūt retas rizikuotų lėkti per nepermatomą pasaulį, bet aš turiu – bent vaikystėje turėjau – ypatingą polinkį į apgailėtinas nesėkmes ir kvailas avarijas, tad stengiausi tuo bent jau mėgautis.
Jaučiausi prisigėrusi drėgno oro, pati šiek tiek migruojanti, šiek tiek laukinė. Tai reiškė, kad galiu mažumėlę paflirtuoti bibliotekoje, jei tik rasiu, su kuo būtų verta, o gal užsisvajosiu per paskaitas. Anuomet dažnai jaučiausi laukinė; tas jausmas man patiko, tik jis niekur nevedė.
Per pietų pertrauką valgykloje kažką užsisakiau – greičiausiai karštą sumuštinį su sūriu, tarkime, kad tai buvo sumuštinis. Turėjau įprotį susikrauti knygas ant kėdės šalia savęs, kad išdygus įdomiam pašnekovui galėčiau jas skubiai patraukti, o neįdomius atbaidyčiau. Buvau dvidešimt dvejų, taigi mano supratimas apie įdomumą buvo žaliausias, koks tik gali būti, o ir pati sau toli gražu neatrodžiau įdomi.
Prie gretimo stalo sėdėjo porelė: merginos tonas palaipsniui pakilo iki tiek, kad nebegalėjau nekreipti dėmesio.
– Tai sakai, tau trūksta erdvės? – šaukė ji. Vilkėjo trumpus mėlynus marškinėlius ir segėjo grandinėlę su stikliniu žuvies formos pakabuku. Ant nugaros driko ilgi tamsūs plaukai, supinti į palaidą kasą. Mergina atsistojo ir vienu rankos judesiu nušlavė nuo stalo indus. Turėjo gražius bicepsus; pamenu, ir aš užsimaniau tokių rankų.
Indai nukrito ant žemės ir sudužo; kečupas ir kola išsipylė ir sumišo su šukėmis. Fone tikriausiai skambėjo muzika, nes šiais laikais fone visada skamba muzika, visą mūsų gyvenimą lydi garso takelis (ir dažnai pernelyg ironiškas, kad būtų atsitiktinis; o ką, ne?), bet aš jos, tiesą pasakius, neprisimenu. Galbūt tvyrojo vien palaiminga tyla, pertraukiama riebalų spragėjimo gruzdintuvėje.
– Na kaip, patinka? Ir nedrįsk manęs tildyti. Štai, padariau tau daugiau erdvės.
Mergina pastūmė ir
Knygoje panaudotas Teodoro Četrausko vertimas iš: Francas Kafka, Procesas. Pilis. Novelės, Vilnius: Vaga, 1995. Čia ir kitur – vertėjos pastabos.