Keturiasdešimt Musa Dago dienų - Franz Werfel

Скачать книгу

kad dabar praranda viską, visas dvasines ir kultūrines vertybes, didžiulėmis pastangomis sukurtas per tūkstančius metų. Pastorių Aramą ir abi moteris apėmė visuotinis, neišmatuojamas liūdesys.

      Apniukusi diena, žemai kabantys debesys, juose taip gerai pažįstami Zeituno kalnai slėpė savo viršūnes; toks oras sunkiam žygiui daug palankesnis nei saulės kaitra. Ir vis dėlto šios dienos liūdesys ištremtųjų nugaras slėgė labiau nei toji našta, kurią valdžia leido jiems neštis. Pirmasis žingsnis reiškė taip daug, buvo toks šventas ir siaubingas, kad vėrė kiekvieną širdį. Šeimų nariai glaudėsi vieni prie kitų. Nesigirdėjo nė žodžio, net vaikai neverkė. Tačiau po pusvalandžio, kai paskutinieji priemiesčių namai liko už nugarų, pasidarė šiek tiek lengviau. Viršų paėmė pirmykštis žmonių vaikiškumas, jų graudus, greitai nelaimes pamirštantis lengvabūdiškumas. Kaip priešaušryje pabunda nedrąsus paukštelio čiulbesys, o prie jo netrukus prisijungia visas didžiulis choras, taip ir keliaujančiųjų būrį greitai apipynė skardūs vaikų balsai. Motinos juos draudė ir ramino. Vyrai irgi šūkčiojo vienas kitam. Kartais pasigirsdavo net prislopintas juokas. Daug moterų ir vyresnio amžiaus žmonių sėdėjo ant asilų, ant kurių buvo sukrauta ir patalynė, antklodės, maišai. Koloną lydintis karininkas tam neprieštaravo. Atrodė, kad jis nori savo atsakomybe ir rizika sušvelninti griežtus valdžios nurodymus. Aramas žmonai irgi parūpino asilą. Tačiau ji dažniausiai eidavo pėsčia šalia vyro, nes bijojo kratymo. Našlaičių namų auklėtiniams tikriausiai būtų buvę protingiau leisti bėgti kolonos priekyje, bet jie ėjo paskutiniai. Paskui juos ginė tik ožkų būrelį, kurį pastorius, nekreipdamas dėmesio į pokalbį su binbašiu, liepė prijungti prie eisenos. Vaikai šią kelionę iš pradžių palaikė linksma permaina ir tikru nuotykiu. Iskuhi ėjo kartu su jais ir kaip išmanydama stengėsi palaikyti gerą nuotaiką. Niekas nebūtų atspėjęs, kaip jai teko sielotis ir kiek naktų praleisti be miego. Kad ir koks švelnus ir silpnas buvo jos kūnas, viską įveikė jaunystė ir gebėjimas prisitaikyti. Ji net bandė padainuoti su vaikais. Tai buvo graži daina dar iš Johunoluko laikų. Tenykščiai žmonės ją dainuodavo dirbdami soduose ir vynuogynuose. Iskuhi išmokė šios dainos ir Zeituno našlaičius:

      Liūdesio valandos greitai praeis,

      Kaip žiemos diena jos ateina, išeina.

      Skausmai nekankins mūs ilgai,

      Jie lyg pirkėjai turgun ateina, išeina.

      Aramas atskubėjo prie jos ir liepė nedainuoti. Jaunajam pastoriui tekdavo nueiti du ar tris kartus ilgesnį kelią nei kitiems. Jis pasirodydavo čia prie pirmųjų grupių, čia eisenos gale, užsikabinęs didelę iš moliūgo padarytą gertuvę daugelį vaišino rakija. Jis spinduliavo gerą nuotaiką, juokavo, taikė susiginčijusius, bandė net ir tokiomis sąlygomis rasti sugyvenimo formą, kurioje kiekvienam tenka atlikti tinkamus darbus. Pavyzdžiui, batsiuviai poilsio metu taisydavo suplyšusią avalynę; atsirasdavo darbo ir kitiems amatininkams. Nors kolonoje buvo tik keletas protestantų, Tovmasianas, šiaip ar taip, buvo vienintelis kunigas. Visi armėnų bažnyčios ir katalikų kunigai buvo išvaryti per pirmąsias dvi tremties dienas. Taigi pastoriaus pareiga buvo rūpintis ir žmonių sielomis. Norėdamas patausoti jų jėgas, jis laikėsi savos taktikos. Nepakeliama, kai žmogus nemato prieš akis jokio tikslo, tai jis patyrė savo kailiu. Todėl su linksmu pasitikėjimu jis nuolat kartojo žmonėms:

      – Rytoj vakare prieisime Marašą, ir viskas pasikeis. Tikriausiai ten mus apgyvendins ilgesnį laiką, kol ateis įsakymas, kad galime grįžti namo. Mes grįšime namo, tuo galite neabejoti. Stambulo vyriausybė nepalaikys to, kas čia dedasi. Juk turime savo deputatus, savo nacionalinę tarybą. Be to, didžiausią triukšmą pakels ambasadoriai. Po dviejų trijų savaičių viskas grįš į savo vėžes. Dabar svarbiausia, kad sveiki ateitume į Marašą, kad išliktumėte stiprūs ir žvalūs.

      Tokios kalbos padėdavo išsivaduoti iš sunkių minčių net ir tiems, kurie iš prigimties pesimistai arba per daug protingi, kad patikėtų, jog centrinė vyriausybė čia niekuo dėta. Išsekę veidai pašviesėdavo. Stebuklingai veikė ne tik optimistiški ateities vaizdai, bet ir tikslas, aiškiai apibrėžta perspektyva: rytoj būsime Maraše. Per didįjį poilsį jaunasis karininkas, vadovaująs palydos kareivių kuopai, pasirodė esąs tiesiog puikus žmogus. Kai kareiviai pasigamino pietus, jis pasiūlė pastoriui pasinaudoti lauko virtuve. Taigi ligoniams ir nusilpusiems buvo paruošta karšto maisto. Kadangi jau rytoj jie pasieks didelį miestą, sveikieji taip pat netaupė savo atsargų. Todėl per artimiausias valandas žygis atrodė nesunkus ir kėlė daugiau vilčių. Kai atvirame lauke sustojo nakčiai, kai mirtinai nuvargę ir vangumo apimti žmonės sugulė ant paklotų, liko tik iš širdies padėkoti Dievui, kad pirmoji diena praėjo visai pakenčiamai. Netoli nuo jų nakvynės vietos buvo didelis kaimas – Tutlisekas. Naktį pas turkų sargybinius iš kaimo atėjo kalnų gyventojai. Vyrai oriai sėdėjo, ceremoningai rūkė pypkes ir kalbėjosi apie kažkokius svarbius dalykus. Kai Zeituno žmonės rytą pabudo ir norėjo pagirdyti asilus ir ožkas, gyvuliai buvo dingę.

      Tokia buvo šios sunkios dienos pradžia. Jau antrąją kelionės valandą vienas senukas griuvo negyvas. Kolona sustojo. Jaunas karininkas, atrodęs toks geras, prijojo arčiau:

      – Nesustoti! Pirmyn!

      Kai kas bandė senuką pakelti ir nešti toliau, bet greitai vėl turėjo paguldyti ant žemės. Vienas zaptijas paspyrė jį koja:

      – Kelkis, apgavike!

      Kadangi senukas nesujudėjo, gulėjo išplėstomis akimis ir pravira burna, jo lavoną nustūmė į pakelės griovį. Karininkas ginė juos pirmyn:

      – Nestovėti! Draudžiama! Pirmyn, pirmyn!

      Nei Aramo prašymai, nei giminaičių dejonės nepadėjo, jiems neleido nei pasiimti mirusiojo, nei paskubomis palaidoti. Teko pasitenkinti tuo, kad mirusiojo galvą pakėlė kiek aukščiau, o iš šalių padėjo po didelį akmenį. Sudėti ant krūtinės rankas jau nebespėjo, nes zaptijai staiga pradėjo keikdami mušti stabtelėjusius būrius lazdomis ir kuokomis. Kolona suiro, visi leidosi netvarkingai bėgti; kiek aprimo tik tada, kai lavonas liko toli už jų nugarų, o virš jo jau sklandė plėšrūs Tauro kalnyno paukščiai.

      Žmonės dar nespėjo atsigauti iš siaubo po pirmosios aukos, kai koloną pasivijo negrabus dvikinkis vežimas. Tremtiniai buvo nuvaryti nuo siauro kelio į pelkėtą lauką. Vežime sėdėjo apkūnus maždaug dvidešimt penkerių metų ponas, pirštai apmaustyti žiedais. Brangakmeniais išpuošta ranka atsainiai ištiesė komendantui raštą. Jis turėjo valstybės antspaudu patvirtintą teisę išsirinkti vieną ar kelias armėnes, kad patarnautų jo namuose. Kadangi vežimas sustojo tarp prieglaudos našlaičių, jo malonus nuvargęs žvilgsnis iš karto krito ant Iskuhi. Jis parodė į ją lazda ir šypsodamas pamojo, kad prieitų artyn. Šis garbus ponas nelaikė savęs moterų grobiku, greičiau išvaduotoju, juk jis tik norėjo apsaugoti vieną iš šių varganų būtybių nuo siaubingo likimo, paimti ją pas save, į puikią šeimą, į gražius namus mieste. Todėl labai nustebo, kai gražuolė, užuot dėkinga atsidavusi į jo rankas, garsiai sušuko: „Aramai!“ ir pabėgo nuo jo. Vežimas nusekė jai iš paskos. Tikriausiai nebūtų padėję jokie įtikinėjimai ir pastorius nebūtų išgelbėjęs sesers. Jis paminėjo, kad ji mokėsi Europoje, bet tai buvo klaida, padaryta iš nevilties, kadangi ši žinia neatvėsino geraširdžio gelbėtojo norų, o dar labiau juos įkaitino. Tik vikrus jaunojo karininko įsikišimas padarė galą deryboms. Jis čia pat sudraskė uolaus nuotakų ieškotojo popiergalį ir pareiškė, kad tik jis, atsakingasis komendantas, gali spręsti tremtinių likimą. Jei efendi tučtuojau nedingsiąs jam iš akių, jis čia pat areštuosiąs jį ir jo vežimą. Patvirtindamas savo žodžius jis uždrožė kairiajam arkliui rimbu per strėnas. Nespėjęs padaryti gero darbo, storulis paleido arklius šuoliais ir nuvažiavo šalin. Iskuhi greitai atsigavo po šio įvykio. Netrukus ši istorija jai ėmė rodytis kaip pokštas, su kuriuo ji neturi nieko bendra, o prisiminusi juokingas detales garsiai juokėsi. Tačiau juokai greitai praėjo. Po pietų prasidėjo vaikų vargai. Keista, kad iki kraujo nutrintos kojos suskaudo ne pamažu, o visiems iš karto. Staiga prasidėjo

Скачать книгу