Keturiasdešimt Musa Dago dienų - Franz Werfel

Скачать книгу

du, o Nazaretas Čaušas šį kartą buvo ne pakviestas pas kaimakamą pasisvečiuoti, o gavo raštišką šaukimą pasiaiškinti.

      Kaimakamas skundėsi, kad revoliucionieriai darosi vis įžūlesni ir pavojingesni. Jo viršininkai, ypač Marašo mutesarifas, reikalauja imtis griežtų priemonių. Jei kaimakamas delsiąs ilgiau, jam galas. Todėl jis labai tikisi, kad jam padėsiąs jo draugas Nazaretas Čaušas, juk jo autoritetas čia labai didelis. Jam būsią nesunku armėnų bendruomenės labui atiduoti egzekucijai kelis maištautojus ir nusikaltėlius, besislapstančius apylinkėse, o gal net mieste. Čia išmintingas žmogus pateko į kvailio paspęstas pinkles. Jam reikėjo sakyti: „Efendi! Aš visiškai paklūstu jo ekscelencijos mutesarifo ir tavo reikalavimams. Įsakyk, ką turiu daryti“.

      Tačiau čia jis pirmą kartą padarė klaidą:

      – Aš nieko nežinau apie nusikaltėlius ir revoliucionierius, efendi.

      – Vadinasi, tu negali parodyti mums, kur slepiasi tie valkatos, kurie vidury dienos gali užpulti dorą osmanų pilietį?

      – Kadangi nepažįstu tų valkatų, negaliu pasakyti, kur jie slepiasi.

      – Man labai gaila. Bet blogiausia, kad tu praeito penktadienio naktį du tokius valstybės priešus buvai įsileidęs į savo namus.

      Nazaretas Čaušas pakėlė podagros subjaurotus pirštus ir prisiekė, kad nieko panašaus nebuvo. Bet priesaika neatrodė labai įtikinama. Tada kaimakamui šovė į galvą mintis, ne iš klastos, o dėl to, kad jis labai vertino ramybę ir nemėgo žiaurumų:

      – Žinai ką, Čaušai! Turiu tave paprašyti. Visa ši sumaištis man labai nemaloni. Esu taikingas žmogus, ne koks policijos šuo. Nuimk nuo manęs šią naštą. Prašau tave, važiuok į Marašą! Pakalbėk su mutesarifu! Tu esi miesto galva, o jis už viską atsakingas. Aš jam jau pranešiau, kas atsitiko. Judu abu tikrai rasite teisingą sprendimą.

      – Ar tai tavo įsakymas, efendi?

      – Juk sakau tau: tai tik asmeniškas prašymas. Gali atsisakyti, bet man būtų labai skaudu.

      Kaimakamas tikėjosi dvigubos naudos. Jis atsikratys Čaušo ir jam nereikės pačiam kišti jo į kalėjimą, kartu perduos į mutesarifo rankas svarbiausią miesto asmenį. Nazaretas Čaušas ilgai galvojo. Raukšlės virš jo nosies įsirėžė dar giliau. Jis sunkiai atsistojo remdamasis lazda. Jo pranašumas dingo, jis staiga pasijuto senas ir apsunkęs.

      – Jei važiuosiu į Marašą, neišvengsiu bėdos…

      Kaimakamas geraširdiškai jį ramino:

      – Bėdos? Kodėl? Keliai saugūs. Duosiu tau savo vežimą ir apsaugą – du zaptijus, kurie lydės tave. Įduosiu tau ir rekomendacinį laišką mutesarifui, kurį galėsi iš anksto perskaityti. Jei turi dar kokių norų, visus išpildysiu.

      Raukšlėtas kalnų armėno veidas papilkėjo. Jis atrodė senas, irstantis kaip uola, ant kurios stovi Zeitunas. Beviltiškai svarstė, kaip galėtų atsisakyti šios kelionės. Bet lūpos po nukarusiais ūsais nesujudėjo. Nesuprantama jėga palaužė jo valią. Kitą dieną jis labai paprastai atsisveikino su šeima. Nedidelė kelionė. Užtruksiąs ne ilgiau kaip savaitę. Vyriausias sūnus palydėjo iki kaimakamo vežimo. Dėl skaudančių sąnarių senukui buvo sunku įlipti. Jaunuolis jam padėjo. Užkėlęs koją ant pakylos ramiai ir tyliai pratarė sūnui, kad vežikas neišgirstų:

      – Oglum bir, daha gelmem. Mano sūnau, aš negrįšiu.

      Jis nesuklydo. Marašo mutesarifas susidorojo su Nazaretu Čaušu nieko nelaukdamas. Nepaisant šilto rekomendacinio laiško, jis buvo apkaltintas kažkokiu nesuprantamu dalyku, turėjo pakelti sunkius kryžminius tardymus ir galų gale buvo įmestas į Osmanijos kalėjimą kaip valstybės išdavikas ir sąmokslininkas, norėjęs nuversti valstybinę valdžią. Kai ir per tolesnius tardymus neišaiškėjo, kokia ta armėnų antivalstybinė organizacija nei kur yra Zeituno dezertyrai, jam buvo paskirtas žiauriausias mušimas lazdomis. Po to deginančia rūgštimi jam apipylė kojas. Senas kūnas to jau nebegalėjo ištverti. Po valandos neapsakomų kančių jis mirė. Po kalėjimo langais grojo janičarų orkestras. Būgnai ir švilpynės slopino kankinamų žmonių riksmus už kalėjimo langų.

      Bet ir kankinio Nazareto Čaušo mirtis nedavė laukiamų rezultatų. Zeitune ir dabar nieko neįvyko. Tik žmonių liūdesys ir karti neviltis įgavo kone apčiuopiamą formą. Niūriame kalnų mieste ir žmonių sielose įsigalėjo tamsa, nuo kurios buvo sunku kvėpuoti lyg nusileidus tirštai miglai.

      Tik kovo mėnesį pagaliau įvyko du dalykai, davę vyresnybei progą įvykdyti savo ketinimus. Vienas žandaras, ėjęs pro nukankinto Nazareto Čaušo namus Jeni Diunijos rajone, buvo apšaudytas ir lengvai sužeistas. Užuot pradėjęs tirti incidentą, kaimakamas pareiškė, kad Zeitune jo gyvybei gresia pavojus, išsiuntinėjo į visas įstaigas telegramas ir perkėlė savo rezidenciją į kareivines, esančias už miesto. Šiuos jo veiksmus taip pat nulėmė jo charakteris, primityvus gudrumas ir baimingas poreikis ramiai gyventi. Kartu musulmonų tikybos miestiečių apsaugai jis įsteigė „piliečių savigynos“ būrius, tai yra, atsitiktinai surinktiems kriminaliniams tipams išdalijo žalius raiščius ir įdavė Mauzerio tipo šautuvus, visai kaip kadaise darė Abdiulchamidas. Padorūs turkai, gyvenantys Zeitune, pirmieji ėmė protestuoti dėl tokios jiems ginti skirtos apsaugos. Jie nusiuntė delegaciją pas kaimakamą ir pareikalavo tučtuojau panaikinti savigynos būrius. Tai nieko nepadėjo. Vyresnybė iš paskutiniųjų stengėsi tėviškai globoti savo tautiečius. Toji „piliečių savigyna“ pagaliau davė puikią antrąją progą, kuri viską ir nulėmė.

      Nedideliame sode naujojoje miesto dalyje Eski Bostone po pietų mėgdavo rinktis armėnų moterys ir mergaitės. Prie gražaus fontano senų platanų pavėsyje stovėjo suolai. Vaikai žaisdavo prie fontano. Moterys su rankdarbiais plepėdavo susėdusios ant suolų. Šerbeto pardavėjas stumdydavo po skverą savo vežimėlį. Taigi kartą šį sodą ir užpuolė būrys niekingiausių naujosios „piliečių savigynos“ narių. Sunkiai alsuodami jie puolė moteris, ėmė jas smaugti, plėšė joms nuo kūno drabužius. Ne mažiau stiprus kaip troškimas žudyti prakeiktos rasės vyrus buvo noras pasimylėti su jų moterimis, tomis trapiomis būtybėmis su jausmingomis lūpomis ir keistomis didelėmis akimis. Ore aidėjo pagalbos šauksmai ir vaikų riksmas. Bet netikėtai pasirodė ir pagalba. Daug armėnų vyrų, nujausdami kažką pikta, pasekė miesto sargus, ėmė lupti juos kumščiais, diržais ir lazdomis, smarkiai sumušė ir, žinoma, atėmė iš jų šautuvus ir durklus. Tai galbūt ir buvo didžiausia nelaimė.

      Atviras maištas prieš valstybės pajėgas! Nereikėjo nė įrodinėti nusikaltimo sudėties: sukilėliai nuginklavo savigynos būrius. Dar tą pat vakarą kaimakamas atsiuntė sąrašą visų Zeituno gyventojų, kuriuos privalo išduoti bendruomenės taryba, kadangi jie turi būti suimti. Visi surašytieji tame sąraše įniršę ir pasipiktinę susirinko į būrį ir šventai prisiekė nepasiduoti. Jie įsitvirtino sename teke, apleistame dervišų vienuolyne, kadaise buvusioje piligrimystės vietoje, esančioje už pusės valandos kelio nuo miesto. Sužinoję apie tai, nuo Ala Kadžos ir kitų kalnyno vietų nusileido dalis dezertyrų ir prisijungė prie pabėgėlių. Mažoje tvirtovėje iš viso susirinko apie šimtas vyrų.

      Marašo mutesarifas ir vyriausybė Stambule nutarė, kad tikslas pasiektas. Nedidelių provokacijų laikai praėjo, čia jau tikras maištas. Dabar neutralių ir sąjunginių valstybių konsulai negalės užmerkti akių ir nematyti armėnų klastos. Po dviejų dienų į Zeituną atvyko karinis pastiprinimas, dvi pėstininkų kuopos. Juzbašis, šioms kuopoms vadovaująs majoras, nedelsdamas apsupo vienuolyną. Nežinia, ar jis iš tiesų buvo bebaimis didvyris, ar paprastas kvailys, kai be priedangos su nedideliu daliniu ant žirgo nujojo prie vienuolyno, norėdamas taip paprastai, vienu rankos mostu užimti tvirtovę. Jį ir šešis kareivius nudėjo vietoje. Tai jau buvo iš tikrųjų daugiau, negu galėjai tikėtis. Apie didvyrišką majoro mirtį nedelsiant ištrimituota visuose imperijos miestuose. Itihadas karštligiškai dirbo, kad pasipiktinimo bangą nukreiptų norima linkme. Nepraėjo ir pusė

Скачать книгу