LITMIR.BIZ

Скачать книгу

kankinausi tylėdamas.

      – Labai gerai padarėte, kad tylėjote. Turime ir dabar tylėti.

      – Ar ne geriau būtų paruošti žmones tam, kas jų laukia?

      Vaškinis Ter Haikazuno veidas neparodė jokio jaudulio:

      – Ateitis man nežinoma. Bet žinau, kokį pavojų bendruomenėje gali sukelti baimė ir panika.

      Krikščionių kunigas kalbėjo kone tais pat žodžiais kaip ir pamaldusis musulmonas Rifaatas. Mintyse Gabrielis išgyveno akimirkos reginį, tarytum sapnavo nemiegodamas. Milžiniškas šuo! Vienas iš tų benamių pabaisų, kurie Turkijos kelius daro tokius pavojingus. Šuns kelyje – senukas. Jis iš baimės sustoja, trypčioja vietoje, paskui staiga leidžiasi bėgti. Bet plėšrus žvėris jau įsikibo jam į nugarą… Gabrielis palietė ranka kaktą.

      – Baimė, – pasakė jis, – yra tikriausias būdas paskatinti priešą žudyti. Bet ar ne nuodėmė, ar ne dar pavojingiau nesakyti žmonėms tiesos apie jų likimą? Kiek laiko bus įmanoma tai slėpti?

      Atrodė, kad Ter Haikazunas klausosi kažkokių tolimų garsų:

      – Kol kas laikraščiai negali rašyti apie šiuos dalykus, kad nesužinotų užsienis. Be to, pavasarį daug darbų, mūsų žmonės neturi laiko ir mažai kur išvažiuoja. Taigi su Dievo pagalba baimės dar kiek laiko išvengsime. Bet vieną kartą tai ateis. Anksčiau ar vėliau.

      – Kas ateis? Kaip jūs tai įsivaizduojate?

      – Tai neįsivaizduojama. Mūsų kareiviai nuginkluoti, mūsų vadovai įkalinti.

      Ter Haikazunas ramiai skaičiavo visas negandas, lyg jam būtų savotiškai malonu skaudinti save ir savo svečią:

      – Tarp suimtųjų ir Vardgesas, artimiausias Talaato Bėjaus ir Envero Pašos draugas. Dalį armėnų išsiuntė į tremtį. Galbūt jie jau mirę. Visi armėnų laikraščiai uždrausti, visos armėnų įmonės ir parduotuvės uždarytos. Kai mes čia kalbamės, aikštėje priešais Seraskeriatą21 ant penkiolikos kartuvių kabo penkiolika niekuo nekaltų armėnų vyrų.

      Gabrielis Bagratianas taip smarkiai pašoko, kad šiaudinis krėslas apvirto.

      – Ką reiškia tokia beprotystė? Kaip tai galima suprasti?

      – Suprantu tik tiek, kad vyriausybė planuoja smogti mūsų tautai tokį smūgį, kokio neišdrįso smogti net Abdiulchamidas.

      Gabrielis sušnypštė ant Ter Haikazuno su tokiu pykčiu, lyg priešais jį būtų stovėjęs priešas, Itihado narys.

      – Ar mes iš tikrųjų tokie bejėgiai? Ar turime tylėdami kišti galvą į kilpą?

      – Mes bejėgiai. Mes turime kišti galvą į kilpą. Galbūt dar galime rėkti.

      Prakeikti Rytai su savo kismet22, su savo nuolankumu, šmėkštelėjo mintis Bagratianui. Kartu jo galvoje sukosi daugybė vardų, ryšių, galimybių.

      Politikai, diplomatai, kuriuos jis pažįsta, prancūzai, anglai, vokiečiai, skandinavai.

      Reikia supurtyti pasaulį! Bet kaip? Spąstai užsitrenkė. Iliuzijos sklaidosi. Jis vos girdimai pratarė:

      – Europa to nepakęs.

      – Jie stebi mus iš tolo, – Ter Haikazuno ramybė buvo tiesiog nepakenčiama.

      Šiandien yra dvi Europos. Vokiečiams turkų vyriausybė reikalingesnė, negu turkų vyriausybei reikalingi vokiečiai. O kiti negali mums padėti.

      Gabrielis įsmeigė į kunigą akis; šio protingo, į kamėją panašaus veido niekas negali sudrumsti:

      – Jūs esate daugelio tūkstančių sielų dvasinis ganytojas, – Bagratiano balsas įgavo aštrų, kone karišką skambesį, – ir visą savo įtaką panaudojate tik tam, kad nuslėptumėte nuo žmonių tiesą, kaip slepiama žinia apie nelaimę nuo vaikų ar senelių, kad jų neišgąsdintų. Ar tai viskas, ką galite padaryti savo tikintiesiems? Ką jūs darote dar?

      Šis Gabrielio priekaištas, regis, smarkiai užgavo kunigą. Jo rankos, gulinčios ant stalo, iš lėto susigniaužė į kumščius. Galva nusviro ant krūtinės:

      – Aš meldžiuosi… – sušnibždėjo Ter Haikazunas lyg gėdydamasis išsiduoti, kokią dvasinę kovą jis dieną ir naktį kovoja su Dievu dėl savo tikinčiųjų išgelbėjimo. Gal Avetiso Bagratiano vaikaitis yra laisvamanis ir nori iš jo pasityčioti? Bet Gabrielis sunkiai alsuodamas vaikščiojo po kambarį. Staiga jis delnu taip smarkiai trenkė į sieną, kad pabiro tinkas.

      – Melskitės, Ter Haikazunai!

      Ir tokiu pat įsakmiu balsu pridūrė:

      – Melskitės… Bet kartais ir Dievui turi kas nors pagelbėti!

      Pirmasis įvykis, iš kurio Johunolukas sužinojo apie tai, kas daroma slapta, nutiko dar tą pat dieną. Buvo šiltas, apsiniaukęs balandžio penktadienis.

      Sūnaus prašomas Gabrielis Bagratianas vilos parke pastatė kelis paprastus gimnastikos prietaisus. Berniukas mėgo mankštintis, buvo vikrus, be to, labai ambicingas. Kartais ir tėvas prisijungdavo prie šių pratybų. Labiausiai abu mėgo šaudyti į taikinį. Žiuljetė geriausiu atveju dalyvaudavo tik tada, kai žaisdavo kroketą. Šiandien tuoj po pietų – per kuriuos tėvas nepratarė nė žodžio – Gabrielis, Avakianas ir Stefanas nuėjo į šaudyklą, įrengtą už parko tvoros miškingame priekalnės šlaite. Maždaug penkiasdešimties metrų tarpeklyje Bagratianas buvo liepęs iškirsti krūmokšnius. Po aukštu ąžuolu buvo pastatytas gultas su medine atrama, iš čia galima gerai matyti taikinį, pritvirtintą prie medžio kitame tarpeklio gale. Avetisas jaunesnysis buvo palikęs broliui gerą ginklų rinkinį: aštuonis medžioklinius šautuvus, du Mauzerio sistemos šautuvus ir daugybę amunicijos.

      Gabrielis šaudė neblogai, tačiau šį kartą iš penkių šūvių tik vienas pataikė visiškai tiksliai. Trumparegis Avakianas atsisakė dalyvauti varžybose, kad neprarastų autoriteto auklėtinio akyse. Tačiau jo mokinį teko pripažinti geriausiu šauliu, nes iš septynių šūvių mažiausiu medžiokliniu šautuvu šeši pataikė į lošimo kortą, pritvirtintą prie taikinio vidurio, iš jų keturi į kortoje nupieštą figūrą. Berniuką labai įkvėpė tai, kad jis pasirodė geriau už tėvą. Laikyti rankose šautuvą, atitraukti spyną, smarkiai įstumti šovinį, taikytis, išgirsti šūvį ir pajusti atatranką – visi šie kovos veiksmai kiekvieną paauglį įkvepia ir svaigina. Jis nejautė skausmo nuo buožės atatrankos į liesą dešinį petį ir būtų žaidęs šį vyrišką žaidimą iki pat vakaro, jei tėvas staiga nebūtų numojęs ranka:

      – Užteks!

      Gabrielį apėmė keista būsena, kurią jis pajuto pirmą kartą gyvenime: kažkoks pasibjaurėtinas savęs pajautimas. Liežuvis atrodė sausas ir sunkus. Rankos ir kojos šalo. Kraujas atslūgo iš galvos kraujagyslių. Tačiau tai buvo tik išoriniai požymiai kažko, vykstančio gyvenimo gelmėse. „Aš nesergu, – pagalvojo jis, valandėlę pasiklausęs, kas su juo dedasi, – tik norėčiau išsinerti iš savo odos, atsikratyti savo tapatybės.“ Kartu jį apėmė beprasmiškas noras bėgti, pabėgti iš čia nesvarbu kur.

      – Eime truputį pasivaikščioti, Stefanai, – nusprendė jis.

      Gabrielis nenorėjo likti vienas. Jam atrodė, kad likęs vienas jis neatsigręždamas greitais žingsniais nueis tolyn, kol išeis už šio pasaulio ribų.

      Avakianas paėmė ginklus ir nunešė juos namo. Tuo tarpu tėvas ir sūnus išėjo iš parko ir pasuko keliu žemyn į Johunoluką, iki kurio eiti reikėjo apie dešimt minučių. Gabrielį staiga apėmė jausmas, tarytum jis būtų labai senas, kūnas atrodė toks apsunkęs, kad jis turėjo atsiremti į Stefaną. Jiems dar nespėjus prieiti bažnyčios aikštės pasigirdo šaižių balsų šurmulys. Armėnai, priešingai negu arabai

Скачать книгу