LITMIR.BIZ

Скачать книгу

palydėsiu ją namo. Tikriausiai ji be galo sukrėsta.

      8

      Ryte paieškos tebesitęsė. Žinia apie Lauros Sniegės dingimą pasklido kaipmat, ji sukrėtė bendruomenės narius.

      Savanorių nuolatos vis daugėjo. Miškus apžiūrinėta iš sraigtasparnių ir su termokameromis. Sniegaeigių grupės šukavo tankumynus kartą per naktį iki pat Triušio raisto ir paskui dar kartą dienos šviesoje, naujų savanorių padedamos.

      Ieškotojai rado dviejų elnių griaučius, penkis pavogtus dviračius ir kelis senus naminukės varymo aparatus. Įdomiausias radinys buvo apleisto lengvojo automobilio liekanos. Tai buvo baltas „Renault“, ketvirtuku vadinamas modelis. Gamta jį nusavino, pro variklio dangtį stiebėsi medis. Vėliau išaiškėjo, kad automobilis buvo nuvarytas iš miestelio centro 1984 metų birželį.

      Nuostabą kėlė tai, kad mašina stovėjo vidury tankaus eglyno. Aplinkui nebuvo nieko, kas panėšėtų į miško taką, kuriuo buvo įmanoma čia atvažiuoti.

      – Tai sveiku protu nesuvokiama, – pakomentavo vienas paieškos grupės narių, duodamas „Triušio takams“ interviu.

      Laikraštis taip pat įdėjo kreipimąsi į nežinomą asmenį, kuris kadaise buvo nuvaręs automobilį, kreipimesi buvo prašoma atsiųsti redakcijai laišką, kad ir anoniminį, ir paaiškinti, kaip automobilis grynai techniškai tenai nusigavo. Net automobilio savininkas patikino, kad nebejaučia jokio pykčio, o teisiniu požiūriu nusikaltimui jau seniai įsigalėjęs senaties terminas. Ką nors apie tai girdėjusiam asmeniui buvo pažadėta nemokama metinė „Triušio takų“ prenumerata.

      Ieškotojai taip pat sutiko dešimtis valkataujančių šunų. Dėl kažin kokių priežasčių triušiogaliečių šunys nesilaikė namų. Kai kurie, iki soties prisilakstę po apylinkes, pargrįždavo namo, tačiau kiti, pamėgę laisvę, visiškai užmiršdavo šeimininkus.

      Visi žinojo, kad aplinkiniuose miškuose gyvena rujos sulaukėjusių šunų, kurie kartkartėmis atsėlina pasmalsauti prie žmonių trobesių. Kai kas jų bijojo, nors šunys niekada nebuvo padarę žalos. Medžiotojams buvo leista šaudyti valkataujančius šunis, ir kartais vyrai miestelyje pasakodavo nudėję to ar ano kaimyno šunpalaikį.

      Vienam ieškotojui, odontologui ir Triušiogalos kamerinio orkestro smuikininkui, pasirodė, kad pamatė Stradivarijų, savo auksaspalvį retriverį, penketo šunų gaujoje. Jis su sniegaeigiu nusivijo šunis ir paskutinę akimirką suvokė tuoj įlėksiąs į tarpeklį.

      Odontologui vos per plauką pavyko nušokti, sniegaeigis nubildėjo ant uolų ir virto laužu.

      – Ką Triušiogirė pasiima, tą Triušiogirė pasilieka, – tarė bedarbis medkirtys, kuris pagaliau atkako pasiimti odontologo.

      Per daugelį metų miške buvo pasiklydę nemažai žmonių ir ne visus pavykdavo surasti. Uogautojus, grybautojus ir medžiotojus nuolat įspėdavo, kad vieni nesileistų per giliai į Triušiogirę, nes netiksliuose tos vietovės žemėlapiuose ne kiekvienas akivaras ar tarpeklis buvo pažymėtas.

      Vaikų rašytojos Lauros Sniegės tamsiose miško paskliautėse niekas nerado.

      Tas atvejis virto nuolatine laikraščių tema, apie jį kalbėta per radiją ir televiziją. Vakariniai laikraščiai kėlė pardavimų skaičių skandalu kvepiančiomis antraštėmis:

      KUR YRA LAURA SNIEGĖ?

      AR LAURA SNIEGĖ PAGROBTA?

      KAS NUŽUDĖ LAURĄ SNIEGĘ?

      Policija piktinosi skubotomis žiniasklaidos išvadomis. Nebuvo jokių įrodymų, jog kas nors būtų surengęs suomių vaikų rašytojos pagrobimą. Apie rašytojos mirtį nebuvo skelbiama nė bažnyčioje, ji apskritai galėjo pabėgti gera valia.

      Praėjo mėnesiai, bet apie rašytoją Sniegę nebuvo jokių žinių. Imta manyti, kad Lauros Sniegės palaikai ramiai ilsisi kokioje nors sunkiai prieinamoje vietoje, kaip ir dera Triušiogirėje.

      Skaitant Lauros Sniegės knygas Triušiogalos gyventojus apimdavo gana prieštaringi jausmai. Sunku susitelkus mėgautis kūriniu, kai žinai, kad jo autorės kūnas guli kažkur netoliese apgraužtas šunų, po truputį išsiskaidantis į nebūtį.

      Vaikus naktimis kankino slogutis. Vienas pradinukas pasakojo kitiems bendraklasiams sapnavęs, kad Lauros Sniegės šmėkla įlipo pro langą į vaikų kambarį ir aptikusi ėmė jam balsu skaityti „Dyvūnijos“ knygas. Kitą naktį visi, kas girdėjo jo pasakojimą, matė savo slogučio atmainą. Mokinių tėvams mokykla išsiuntinėjo prašymą, kad tėvai nuramintų vaikus, ir perspėjo apdairiai kalbėti vaikams girdint. Mokytojai draudė mokiniams pasakoti savo blogus sapnus mokykloje.

      Televizijoje retsykiais buvo rodomas policijos pranešimas, kurį policijos atstovas spaudai buvo paskelbęs po dviejų dienų nuo Lauros Sniegės dingimo. Pasak jo, Laura Sniegė bus rasta netrukus arba šiek tiek vėliau – juk žmonės negali progai pasitaikius imti ir išnykti, juo labiau pasaulinio garso vaikų rašytoja, įtikinėjo pareigūnas.

      9

      Kai Ingrida Katelė iš pobūvio vežė Elą Milaną namo, Ela permąstė savo šlovingą ateitį, kaip dera Lauros Sniegės išugdytai rašytojai.

      Ją sudarys liaupsinančios recenzijos, pokalbiai, puikios leidybinės galimybės, stipendijos ir premijos. Svarbiausia – metrai lentynų su knygomis, ant kurių nugarėlių puikuosis jos pavardė. Visa tai ką tik virto stebuklu, kuris didino karčiai saldų šlovės švytėjimą.

      Pieš porą valandų ji lūkuriavo prie laiptų, žvelgdama Laurai Sniegei į akis ir rengdamasi pasakyti sveikinimą, kurį parašė ir repetavo visą savaitę, kad skambėtų kuo tikriau:

      Rašytoja Sniege, dėkoju už suteiktą man galimybę. Nesuprantu, ką iš tikrųjų įžvelgėte mano novelėje. Tačiau jūs išvydote mane kaip Triušiogalos literatų draugijos dešimtąją narę, ir aš neketinu to svarstyti…

      – Ar tave užkniso? – linksmai paklausė Ingrida Katelė, įjungusi posūkio signalą ir sulėtinusi greitį. Sankryžoje mašina ūmai pasuko į kairę.

      Kelyje judėjo tamsūs siluetai.

      Katelė staigiai nuspaudė stabdžio pedalą. Mašina, šiek tiek pasispyriojusi, sustojo.

      Priekinių žibintų šviesoje stovėjo du dideli skalikai ir mažas špicas. Jie žvilgtelėjo į jas, šoko į pusnį ir dingo laukų tamsoje.

      Ingrida Katelė nusijuokė, įjungė pavarą ir nuspaudė greičio pedalą. Staigiais gūsiais driuokiantis vėjas nušlavė pakelių sniegą ir baltais miltais nubėrė viską aplinkui.

      – Jeigu tave užkniso, taip ir turi būti, – švelniai pasakė Katelė. – Žinok: jeigu tave užknisa, vadinasi, esi gyva.

      Ingridos „Forde“ kvepėjo saldymedžiu. Žvilgtelėjusi į bibliotekininkę Ela nusprendė verčiau atidėti savigailą.

      – Na, Laura Sniegė pradingo, o aš tebesėdžiu čia, – tarė ji. – Neturiu kuo skųstis.

      Ingrida Katelė nusijuokė.

      – Iš tiesų. Klausyk. Mes visi melsimės už Laurą Sniegę ir deginsime jai žvakes keletą ateinančių savaičių, ir greičiausiai dalyvausim dešimtyje atminimo vakarų. Taip ir dera. Būti užknistam irgi dera. Žinau, kad esi sudirgusi. Nesistenk būti tokia subrendusi, narsi ir sąmoninga. Tai įkyri. Ketinai pasiekti šį tą didinga, bet iš tavęs tai buvo atimta, šį vakarą patyrei gana didelę asmeninę netektį ir turi pagrindą būti užknista. Ištark tai balsiai, ir tau atlėgs. Patikėk manimi.

      Ela pakratė galvą.

      – Nenorėčiau vartoti tokių žodžių, – pasakė mergina, pati bodėdamasi savo dirbtiniu tonu. – Nieko čia baisaus, bet jie paprasčiausiai netinka mokytojos žodynui. Jeigu svaidysiuos

Скачать книгу