LITMIR.BIZ

Скачать книгу

romanų pavadinimus. Jie buvo mįslingi, kerintys ir išmaningi. Kai kurie vienažodžiai, o kiti – be galo ilgi. Ela sukūkčiojo iš laimės.

      Katė vėl atsirado lentynos viršuje.

      – Skubėk! – šnypštelėjo. – Vartai atlapoti. Paklausyk! Oi, paklausyk! Paklausyk, kaip trinksi, dunksi ir taukši. Štai jie ateina. O juk nieko, nieko dar nepadaryta!

      Ela ištraukė iš lentynos vieną knygą, jos svoris sukėlė nuostabą. Katė nusijuokė.

      – Sunki kaip akmuo, tiesa? Tačiau romanų popierius pagamintas iš akmens duženų. Klausyk, kodėl tu jos neatverti?

      Ela atvertė knygą ir sustingo iš siaubo, nes puslapiai buvo tušti. Paėmė iš lentynos antrą knygą ir trečią.

      – Jos visos tuščios, – pašaipiai tarstelėjo katė. – Verčiau paskubėtum. Tavim dėta, aš imčiau rašyti. Nori sužinoti, kaip rašomi romanai? Atskleisiu paslaptį: pradėk nuo pirmo puslapio, paskui iš eilės, kol prieisi paskutinį. Tuomet užbaik.

      – Rašyk, kad gera! Su kuo aš rašysiu? – sušuko Ela. – Juk neturiu rašiklio! Visi rašikliai liko mano kišenėje, o aš juk be drabužių!

      Ji buvo teisi: mūvėjo vien kojinėmis, ir tos iš skirtingų porų.

      Katė purkštelėjo.

      – Visi ateina į biblioteką nuogi. Štai kodėl jie čia eina, nori apsivilkti knygomis. Jeigu neturi rašiklio, turbūt galėtum paprašyti jo.

      Persigandusi žvilgtelėjo merginai per petį. Ela pajuto kažką stovint už jos. Alsuojant jai į sprandą. Alsuojančiajam buvo sunku išlaikyti vienodą ritmą.

      Ela pastebėjo lentynoje knygą, pavadintą „Lygaus kvėpavimo žinynu“. Jai pasidingojo, kad pati buvo ją parašiusi.

      Paėmė knygą ir mėgino atsigręžti, bet neįstengė pajudėti. Jautė stingdantį šaltį. Kažkas įrėmė ledines rankas jai į kūną. Veriantis šaltis iš nugaros įsmilko į vidaus organus. Tai žeidė.

      Katė sukniaukė ir liuoktelėjo nematomybėn. Bibliotekoje ėmė snigti.

      Gausi liūtis užėjo pirmąją spalio dieną ir truko tris su puse savaitės. Mašinų aikštelė prie mokyklos virto nedideliu ežerėliu, kuriame turškėsi varlės. Palei aikštelę zujo spiečius vaikų, jie kažką rėkavo apie vandenį ir amžiams prarastą aulinį ir lakstė aplink taškydamiesi.

      Ela Milana nenorėjo imti darbe atostogų; ji kas rytą važinėdavo mokyklon su skolintu iš velionio tėvo „Triumphu“, eidavo su tėvo auliniais į mokytojų kambarį, ten persiaudavo savo bateliais, atidirbdavo pamokas ir paskui grįždavo į namus, kurie, žinoma, jai grįžus buvo ir jos namai – taip jai buvo pasakyta.

      Motina užsiėmė kasdiene namų ruoša ir pratrūkdavo ašaromis tarp savo triūsos.

      Ela neverkė, bet ją kamavo mintys. Visą laiką suvokė, kad tuo metu, kai visas pasaulis įprastai tebepluša, jos tėvas Pavo Emilis Milana guli iškastos duobės dugne vos už pusės kilometro nuo mokyklos.

      Ji mąstė, kad pro tėvo ausis, burną ir šnerves be perstojo ropinėja grambuoliai ir šimtakojai. Ypač kamavo mintis, kad iš esmės bet kas gali jį iškasti ir nuvilkti bet kur, kad ir pasodinti pakrantės kavinėje.

      Kaip keista mirusius šeimos narius palikt gulėti seklioje duobėje ir toliau gyventi savo kasdienį gyvenimą!

      Vieną rytą įpusėjus gimtosios kalbos pamokai per vidurį sakinio Ela ėmė svarstyti – jeigu žmogus turi sielą, ar jos tėvo siela pamažu išėjo kaip oras iš prakiurusios padangos? Ji ne itin tikėjo esant Dievą ar sielą, bet klausimas vis dėlto nedavė jai ramybės.

      Mokytojų kambaryje Elai Milanai visi pareiškė užuojautą. Mokiniai nereiškė užuojautos, jie buvo nepaslankūs, tylūs ir susirūpinę. Kai Ela pamėgino nuskaidrinti nuotaiką, padėtis tik pablogėjo.

      – Na, kas čia darosi? – šūktelėjo ji, nepajėgdama susitvardyt. – Ar kas nors numirė?

      Direktorius iškvietė ją pasikalbėti.

      – Klausyk, mokiniai bijo eiti į tavo pamokas. Ir tai suprantama. Jaunimui mirtis yra rimtas dalykas, ir kai mokytoja su kartuvių humoru ima pasakoti apie savo mirusį tėvą, tai, savaime aišku, juos dar labiau prislegia. Taigi manau, kad geriausias sprendimas tau būtų per kitą pamoką nuoširdžiau su jais pakalbėti ir visų jų atsiprašyti. Tuomet to apgailėtino nusiskundimo nereikės įrašyti į tavo bylą.

      Kitą dieną Ela Milana vedė pamoką, kurios esmė jai pačiai paaiškėjo tik tuomet, kai paėmė kreidą ir ėmė rašyti lentoje. Vėliau pati sutiko, kad sureagavo per jautriai, tačiau nieku gyvu dėl to neapgailestavo.

      Ela parašė lentoje sakinį, tada atsisukusi į klasę šyptelėjo ir tarė:

      – Dabar atliksime nedidelę patikrą. Prašom gramatiškai išnagrinėti tą sakinį ir sudėti kablelius, kur reikia. Turite dešimt minučių.

      Sakinys skelbė:

      MŪSŲ MOKYTOJOS TĖVAS GULI NEGYVAS DUOBĖJE KURI YRA IŠKASTA KAPINĖSE UŽ PUSĖS KILOMETRO NUO MOKYKLOS IR JO AUSYSE VEISIASI GRAMBUOLIAI.

      Po pamokos Ela nuėjo pasakyti direktoriui, kad eina pas gydytoją, nes prastai jaučiasi. Ji tarp kita ko tarstelėjo gavusi kvietimą tapti Triušiogalos literatų draugijos visaverte nare.

      Direktorius metė tuščią žvilgsnį į „Lauros Sniegės aplanką“ ir linktelėjo, duodamas ženklą, kad suprato.

      Ela Milana turėjo pavaduoti kolegę iki Kalėdų. Ji paaiškino gydytojui kenčianti depresiją, nemigą bei verksmo priepuolius. Gydytojas išrašė receptą ir nedarbingumo pažymėjimą iki jos darbo sutarties pabaigos.

      Susukusi iš recepto kamuoliuką Ela kyštelėjo jį į „Triumpho“ peleninę.

      ANTRA DALIS

      7

      Antrąjį gruodžio šeštadienį Lauros Sniegės namuose buvo iškeltas pokylis, suomių literatūrai pasibaigęs didelės svarbos tragedija. Viskas įvyko dešimtims porų akių matant, kaip tik tuomet, kai pasaulinio garso vaikų rašytoja Sniegė lipo iš antro aukšto pas sukviestus svečius. Ir paskui niekas negalėjo smulkiau apsakyti, kas ten nutiko.

      Kai žmones sukrečia koks nors netikėtas įvykis, jie paprastai ima pasakoti savo nuojautas ir sapnus. Pritildo balsą, dirsčioja aplinkui ir dėsto, kaip jie nuolat visa oda jautė, kad turi nutikti kažkas bloga. Taigi tą žiemos pavakarę Lauros Sniegės namuose dvelkė lengvu optimizmu, netgi palaiminga nežinia, kaip viename pobūvių, po kurių grįžti namo švilpaudamas ir užmiegi šypsodamas. Žmonės ten daug juokėsi. Šnekučiavosi, laidė sąmojus ir lietė it vaikai vienas kitą, nevaržomai ir nekaltai. Netgi bučiavosi. Šventės dalyviai buvo kupini džiaugsmo ir lūkesčių.

      Pažvelkite į tą moterį! Ji nešoko jau amžių amžius, o dabar šoka, šypsosi savo partneriui plačia giedria šypsena! Ir ką pasakysit apie vyrą: visas švyti kaip žibintas – kada gi jis paskutinį kartą skleidė tiek džiaugsmo!

      Ir toji moteris ana ten: darbo dieną santūri tarnautoja, kurią sutiksite Pensijų kaupimo fondo Triušiogalos skyriaus galiniame kambarėlyje. Dabar, stovėdama prie bufeto, ji vaikiškai laiminga kramsnoja saldžius pyragaičius.

      Ir ana jauna pora? Jie susitikinėdavo priešokiais gal porą mėnesių, bet tiktai čia pamatė vienas kitą vilkint pačiais geriausiais drabužiais pačioje palankiausioje šviesoje, ir jų pasimatymai įgavo visai naują prasmę.

      Įsiliekite tarp šventės svečių, kalbėkite su žmonėmis. Jie jums šypsosis, o jūs jausitės palaimingi ir savi! Papasakokite anekdotą, ir jie juoksis. Smagiai tauškėkite – ir būsite mylimi! Tokie pobūviai trunka, sakytum, amžinybę, kadangi niekas

Скачать книгу